Žudikas, pajutęs meilę (~Si)

Vienuoliktas

Hetera

Nežinau kiek mes laiko bėgom, tačiau mus jau supo aklina tamsa. Stiprus vėjas draskė mano nubrozdintą visą kūną, pėdos tapo švininės ir net pakelti jų nebesugebėjau, tačiau bėgau toliau paskui Dereką į nežinomybę. Niekada neįsivaizdavau, kad kažkada taip kvailai pasielgsiu: pabėgsiu su moterų žudiku, kuriam kaip bebūtų keista nejaučiu jokio blogo jausmo. Juk policijos pareigūnai turėtų nekęsti žudikų, jie turėtų jiems būti atgrąsūs ir šlykštūs. Visą gyvenimą buvau mokta nekęsti tokių žmonių, neįžvelgti jose nieko doro, o tiesiog esant galimybei suimti nedelsiant ir nesileisti į jokias kalbas, prie jų išlikti šaltu proto. Bet Derekas buvo visiškai kitoks, negu kiti mano sutikti žudikai ar nusikaltėliai. Jis neatrodė, kad galėtų nužudyti tas moteris, neatrodė, kad jam tai patiktų. Tačiau, kai atsiranda jo kita pusė, visas pasikeičia. To asmens aš nekenčiu ir vienintelė mintis jį pamačius tėra nužudyti. Todėl būnant šalia Dereko man begalo sunku mąstyti, susivokti ar teisingai elgiuosi...

- Mes jau netoli. – šūktelėjo Derekas nuvargusiu balsu.

Nieko jam neatsakiau, nes paprasčiausiai tam neturėjau nei jėgų nei noro. Jaučiausi begalo pavargus, liūdna ir savimi nepatenkinta. Aš pažeidžiau visus įmanomus įstatymus ir įsitikimus, kaip detektyvė. Jei mane dabar sugautų mano kolegos ir nuspręstų, kad aš kartu su juo pabėgau, negana to, kad prarasčiau savo darbą, į kurį įdėjau be galo daug jėgų ir pastangų, bet dar ir sėsčiau kartu su Dereku į kalėjimą tikriausiai iki gyvos galvos. Tačiau, jei taip netyčia atsitiks, suversiu visą kaltę Derekui, apkaltinsiu jį pagrobimu ir tikrai neprarasiu savo posto, nesvarbu, kad šiam žmogui aš noriu padėti, noriu jį suprasi... Tačiau nepaisant visko, jis yra žudikas ir aš turiu tai susivokti. Jis žudikas, nužudęs tuziną moterų be jokio gailesčio.

Mudu stovėjom prie aplūžusio, medinio skendinčio visiškoje tamsoje namelio durų ir bandėm atgauti kvapą. Derekas buvo atsirėmęs į kelius ir giliai kvėpavo, o aš sukritau ant lentomis iškaltos verandos grindų. Galvą nuleidau sau tarp kojų ir bandžiau suprasti, kas dabar bus. Mes lyg ir pabėgome nuo policijos, nes nebesigirdi nei žingsnių visiškoje tyloje, nei matosi mėlynai raudonų žiburėlių, nei girdisi sirenų. Tačiau dabar esu su žudiku visiškai viena, kažkokia užkampyje. Jei Derekas ryšis mane nužudyti jam tikrai pavyks. Aš tikrai nepajėgsiu apsiginti nuo dvigubai už mane stambesnio ir aukštesnio vyro. O dar tai, kad mano kūnas visiškai sulaužytas, o kojos pulsuoja taip, lyg būtų užmesta tona plytų ant jų...

Tik dabar man atėjo į galvą, kad aš pasiryžau savižudybei. Derekui, apsėstam žudikiškos manijos, nė nesudrebės ranka perpjauti mano gerklę, o aš paprasčiausiai nesugebėsiu jo atbaidyti nuo šios minties... Nejučia mano kūną supurtė žiauri rauda ir savigrauža. Jaučiau, kaip šaltas vėjas apglėbė mano gležą ir pavargusį kūną ir pradėjo negailestingai talžyti. Drebulys užspaudė gerklę ir akyse pasirodė ašaros. Aš jaučiausi taip beviltiškai, kad net neina to apsakyti žodžiais. Aš pasielgiau visiškai kvailai, pamiršdama visas savo nuostatas ir pareigas, kaip nusikaltimų skyriaus detektyvė. Jau dabar tikriausiai Trevisas ploja rankom, kad užleidau jam savo postą taip lengvai... Negaliu patikėti, kad mano visas darbas nuplaukė šuniui ant uodegos.. Ir dėl ko? Dėl kažkokio kvailo žudiko, kuriame sugebėjau pamatyti gerą asmenybę...

- Jei gailiesi, kad pabėgai su manimi, galiu tave sugrąžinti, Hetera. – slegiančią tylą pertraukė nusikamavęs Dereko balsas. Šiaip ne taip pakėliau galvą nuo kojų ir pažvelgiau į vyrą, kurio visą kūną dengė nakties skydas. Jis priklausė tamsai, o aš šviesai... Visiškai skirtingiems pasauliams. – Bet nepamiršk to, kad aš tada sėsiu jį kalėjimą, o tu visą gyvenimą gyvensi su klausimu, kodėl aš nužudžiau visas tas moteris. Ir negana to, tau niekas nesugebės atsakyti į šį klausimą...

- Tu teisus. – tarstelėjau. – pernelyg toli nuėjau, kad dabar pasiduočiau. – ištariau nepatikėdama savo žodžiais ir šiaip ne taip pakilau ant savo agonijoje skendinčių kojų.

Mano kūnas pasviro į kairę pusę, nes kojos paprasčiausiai nebesugebėjo išlaikyti mano kūno svorio. Derekas lengvai mane sugavo už liemens ir aš jaučiau, kaip tarp mūsų užsižiebė įtampos pilna atmosfera. Iš arti galėjau matyti pavargusias Dereko akis ir iš skausmo perkreiptą veidą.

- Eime į vidų. – Vyras net nesureagavo į tai, kad sugavo mane bekrentančią. – ar sugebėsi nueiti į vidų? – atsargiai tarstelėjo ir aš menkai linkelėjau galvą, negalėdama suprasti, kodėl jis toks šaltas su manimi.

Jis nei karto nuo pat pirmojo mūsų susitiko nebuvo šaltas. Visada rodydavo bent kokią emociją, o dabar nieko.

Derekui mane paleidus, aš nė nepajaučiau, kaip mano keliai sulinko ir aš sukritau ant kieto grindinio. Dar niekada nesijaučiau tokia silpna ir išsunkta. Visada pasižymėjau didele ištverme, o nuovadoje buvau viena stipriausių ir daugiausiai ištveriančių darbuotojų, todėl mane siuntė į įvairiausias misijas. Tačiau šį kartą aš jaučiausi nusikamavus, liūdna ir visiškai savęs nebeatpažįstanti.

- Hetera... Gi sakei, kad sugebėsi. Kas darosi??? – Derekas išgirdęs bumbtelėjimą atsisuko į mano pusę. – dabar pasėdėk, kol aš atrakinsiu duris. – burbtelėjo ir nusisuko nuo manęs. Pasijaučiau visiškai nejaukiai, todėl sudėjusi didžiausias pastangas, atjungusi smegenis, kas šios nesiųstų skausmo signalų į mano kūną, atsistojau ant visiškai nebesilaikančių kojų. Viena ranka pasirėmiau į namo sieną ir giliai įkvėpiau. Kūną nepaprastai dūrė skaudžios agonijos adatos, o karščio liežuviai laižė kiekvieną mano ląstelę. Jaučiau, kaip kakta pasidabina prakaito lašeliais, tačiau aš tik tvirčiau sukandau dantis.

Hetera, net žudikas tikisi iš tavęs daugiau jėgų.

Supratau, kad negaliu prie jo atrodyti tokia silpnavalė, nes tuomet jis pajaus, kad gali manimi pasinaudoti. Tačiau taip nebus. Aš valdau šią situaciją, aš esu detektyvė, o jis tik eilinis nusikaltėlis, kurį privalau suimti.

Mums įėjus į namus, Derekas įjungė šviesas ir aš pasijaučiau tarsi filme. Viskas priminė tikrą pabėgimą nuo policijos. Šis namelis buvo idealus slapstantis nuo policijos. Iš išorės atrodė eilinė trobelė, tačiau vidus dvelkė prabanga. Lubos buvo aukštos ir nudažytos gelsvai kaip ir pagrindinio kambario sienos. Šis nebuvo didelis, jame tebuvo virtuvėlė, mažas šaldytuvas, televizorius ir sofa, netoliese buvo dar dvejos durys.

- Ten tavo kambarys bus, o greta, už tų durų yra tualetas. – Derekas visiškai negyvai pirštu bakstelėjo į abejas duris ir nudundėjo prie kreminės spalvos odinės sofos. Lengvai klestelėjo į ją ir užmerkė akis.

- Labanakt. – tyliai ištariau, tačiau mano balse jautėsi pykčio natos. Derekas nė nepakėlė akių, tiesiog pamojo ranka ir atsuko man nugarą.

Negalėdama apsikęsti ir suprasti tokio jo elgesio patraukiau tiesiu taikiniu į pirmąjį kambarį, kurį jis parodė. Man nušlubavus iki ir atvėrus iš paskutinių jėgų duris, iš karto užsižiebė švelni šviesa, leidžianti nužvelgti kiekvieną daiktą esantį kambaryje. Dvigulė lova stovėjo per visą kambarį, paliekanti vietą tik dviems spintelėms. Viena prie lovos galo, o kita lovos šone. Virš pastarosios kabėjo nedidukas veidrodis. Mikliai nubėgau iki šio ir mano širdis nustojo plakti. Mano perbalęs veidas įrėmintas melsvų šio kambario sienų atrodė tarsi lavono, rudi plaukai buvo susisukę į neaiškius gniutulus, o akys degė ryškia raudona spalva, kaip lovos užtiesalas. Tyliai atsidusau, supratusi, kad šiandien jau nieko nebepakeisiu ir kritau atbula į lovą. Nė nepastebėjau, kaip mano kūną iš karto surakino sapnų karalystę. Tačiau galvoje teliko skambėti viena vienintelė mintis, neleidžianti man visiškai panirti į sapnus: Iš kur Derekas žinojo apie šį namelį?