Žudikas, pajutęs meilę (~Si)

Keturioliktas

           

Derekas

Alfreda ėjo grėsmingai link manęs, o aš atatupstas traukiausi atgal. Mačiau jos rudose, primerktose akyse gašlų žvilgsnį, o kūno kalba puikiai išdavė, ko ji nori iš manęs. Mane apsupo baimės čiuptuvai ir šlykštumo jausmas. Jaučiau gerklėje vėmalų skonį, o rankos drebėjo tarsi epušės lapelis. Man su kiekviena sekunde darėsi vis blogiau ir blogiau. Galva pulsavo tarsi ugnikalnis, besiruošiantis išsiveršti ir užlieti visus savo lava... Aš be proto norėjau dingti skradžiai žeme iš čia, bet supratau, kad toks mano likimas, todėl privalau jį pasitikti stačia galva, nors ir nesuprantu už ką.

- Ateik čia, mažuti. – virpančiu nuo geismo balsu prasitarė mano tėčio sugyventinė, o pro jos trumpą, juodą suknelę švietė didelės krūtys, kurias specialiai ji suėmė į delnus ir ėmė minkyti. Tarsi taip suviliotų mane... Bet aš tejaučiau didžiulį šleikštulį jai. Nenorėjau vėl jausti, kaip ji savo šiurkščia oda prisiliečia prie mano sulinkusios varpos ir bando ją prikelti, kaip moteris pernelyg šlapiais bučiniais bučiuoja mano veidą, kaip jos didelis, tvirtas kūnas prispaudžia mane liesą prie šaltų vonios plytelių, kaip prievartautoja, iššiepus savo bjaurius dantis, kaip mėgausi mano ašaromis ir klyksmu, kaip joja ant manęs. Nekenčiau šios moters visa savo esybe! Jei tik turėčiau daugiau drąsos, mielai ją nužudyčiau! Tačiau buvau tik jaunas, kvailas, šešiolikos metų paauglys, mėgstantis maištauti ir pyktis su tėvu. Ir štai ką gavau mainais... Staiga mano kūną pradėjo purtyti nepaprastas skausmas ir šlykštumas. Skrandis patapo razinos dydžio ir tai privertė mane sužiaukčioti. Nebesugebėjau sustabdyti vėmalų, todėl tuoj pat viską atpyliau ant grindų.

- Jei galvoji, kad tai mane atbaidys, labai klysti. – sumurkė moteris ir aš klyktelėjęs pasileidau bėgti link tualeto, kur galėčiau užsirakinti, bet supratau, kad tai prastas sumanymas, nes visos tokios gaudynės baigdavosi atsiradimu tualete ir manęs išdulkinimu.

Smegenys atsisakė dirbti, todėl teko pasikliauti tik savo instinktais. Bėgau per erdvius namus, kurie šią akimirką atrodė tikrai per dideli. Klykiau nesavu balsu, tačiau niekas manęs negirdėjo ir net nenorėjo girdėti. Kambarinės niekada nereaguodavo į mano rėkimus ar nusiskundimus, o tėvo niekada namie nebūdavo... Likau visiškai vienas su savo prievartautoja. Kaip ir kiekvieną kartą...

Man net nespėjus įbėgti į tualetą, išgirdau Alfredos linksmą juoką, kurį palydėjo skambūs žodžiai:

- Niekur nuo manęs nepabėgsi, mažiuk. Niekada nepabėgi.

Su lig šiuo pasakymu aš suvokiau, kokia yra ši kvaila ir neišvaizdi moteris teisi... aš vėl skaudžiai ir žiauriai būsiu išprievartautas... Net jei ir pavyks užsidaryti ir užsirakinti tualete, ji vėl išlauš tas duris, kaip išlaužė duris į mano kambarį ir, žinoma, vonios duris... Suprasdamas, kad nebeturiu kitos išeities, sustojau kaip įbestas, mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, o kūną purtė nevaldomos konvulsijos. Norėjau dabar pat numirti ar bent jau nužudyti šią moterį. Nekenčiau jos labiau nei savo gyvenimo.

Kol buvo gyva mama, niekada nėra tekę jaustis nuskriaustam ar atstumtam. Ji mane mylėjo nuoširdžia motiniška meile, rūpinosi ir saugojo nuo visų. Tačiau jai susirgus baisia liga, viskas dingo. Mano rožinis pasaulis susprogo tarsi muilo burbalas, priversdamas mane užsidaryti savyje, užsikniaubti ir pabėgti nuo viso pasaulio. Tėvas pradėjo ieškotis kitų, o mama gulėjo patale laukdama mirties, prarasdama bent kokią viltį išgyventi. Visą laiką prabuvau su ja, liečiau jos šaltą odą, mačiau, kadaise buvusias ryškias mėlynas akis, nebegyvas. Jos nebespindėjo jokiu džiaugsmu... Kol galiausiai vieną rytą tiesiog nebeatsimerkė. Tuomet galutinai sudužo mano pasaulis, mano gyvenimas... Juk ji turėjo būti šalia manęs, per mano mokyklos ar universiteto baigimą, bet ji paauglį paliko visiškai vieną. Ir būtent tada, kada man jos reikėjo labiausiai!