Žudikas, pajutęs meilę (~Si)

Penktas

           

Derekas

Stovėjau po atviru Niujorko dangumi ir traukiau į savo plaučius gaivų, tačiau gerokai užterštą orą. Mintyse dėjosi tikra sumaištis. Bandžiau visaip atskirti normalius jausmus, nuo perdėtų ir piktų. Bet man neišėjo. Iš galvos niekaip nedingo perkreiptas detektyvės veidas. Negalėjau patikėti, kad ji tikrai taip lengvai pasidavė... Tikėjausi, kad ši moteris bus stipri ir susidoros su mano istorija, bet pasirodo klydau. Ji užsitvėrė nuo manęs ir paskendo savo minčių sraute. Žinojau, kad jos įsitikinimai neleis susibendrauti su žudiku, bet nesitikėjau, kad ji būtent šitaip mane atstums. Atrodė, kad jau radau, kas išgelbėtų mane nuo mano vidinių demonų, bet vėlgi – klydau. Hetera, nėra ta moteris, kuri gali pakeisti vyrą. Ji tik viso labo paika mergiotė, besislepianti už detektyvės vardo.

Sugniaužiau tvirtai kumščius ir prispaudęs juos prie savo šonų, patraukiau šlapiu šaligatviu namo. Nors galvoje dėjosi tikra kova tarp mano ramybės troškėjo ir drumstėjo, tačiau šį kartą man buvo nusispjauti. Atsibodo mąstyti, apgalvoti kiekvieną savo žingsnį. Norėjau vėl to pačio gyvenimo kaip prieš kelias dienas. Troškau tos nenugalimos laisvės ir nemirštančios galios pojūčio. Svajojau vėl pasijusti stiprus, valdantis situaciją ir moteris, esančias aplink mane. Todėl aš privalėjau atsiriboti nuo Heteros, nes šios moters man nepavyksta valdyti. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl ji mane taip siaubingai traukia, kad net nesugebu perrėžti jos gerklės?

Atsidusau ir pasukinėjau kaklą, kol šis pažįstamai trakštelėjo. Keistas virpuliukas užspaudė mano gerklę ir šypsena užtemdė lūpas. Jaučiausi vėl priklausomas nakčiai. Lygiai taip pat kaip ir anksčiau. Aš vėl pasidaviau tamsiajai pusei. Dabar mano kūnas priklausė asmenybei, kurios nesuvaldys absoliučiai niekas. Išsišiepiau tarsi tai būtų pats geriausias dalykas, nutikęs man šiandien.

Stypsojau netoli savo laiptinės, tarsi laukdamas kažko. Mano nuojauta kuždėjo, kad auka visai greta ir šiandien aš tikrai pasismaginsiu. Nors giliai viduje, užkištame prisiminimų kampelyje, sukirbėjo balselis, kad niekur nesipainiočiau, tačiau aš jį mikliai užčiaupiau ir užmerkęs akis, įsigilinau į nakties garsus, supančius mane. Visai netrukus mano ausis užliejo batelių kaukšėjimas bei keistas, apgirtęs kikenimas ir aš išsiviepiau. Jaučiau, kaip adrenalinas mikliai įsipynė į mano kraują ir apnuodijo jį. Lėtai apsilaižiau lūpas ir laukiau, kol mieloji dama, prisiartins prie manęs. Taip ir žinojau, kad šiandien man lemta sužvejoti naują auką.

- Labas. – pasigirto švelnus, apgirtęs balselis. Mikliai atsekiau garsą ir pamačiau gatvės žibinto apšviestą siluetą. Žengiau žingsnį į priekį ir susikišau rankas į kišenes. Pastebėjau, kad moters plačiai išsišiepė, supratusi, kad einu jos link. Aš nugurkiau paskutines seiles, kurios užsiliko nuo mano šlykštaus geriečio. Tada prikandau savo putlią lūpą ir laukiau, kol mergina vėl prasižios.  – nejaugi nepasisveikinsi? –  mano noras išsipildė, bet aš vis tiek laukiau, kol ji žengs pirmą žingsnį. Žinojau, kad taip ją tik suerzinsiu, bet būtent to ir siekiau. Man patiko žaisti su tomis gražiomis būtybėmis. Patiko girdėti, kaip jų balsas mainosi, kai verti jas laukti, arba kaip keičiasi kūno poza, kai pasakai ką nors netinkamo. Mėgau stebėti jas kaip pro padidinamąjį stiklą. Ir svarbiausia, kad viso mano aukos skyrėsi. Būtent todėl jų buvo tiek daug...

- Ar tu nekalbėsi su manimi? – naujoji auka prisigretino prie manęs ir pakreipusi galvą, tyliu balsu paklausė manęs. Užuodžiau nuo jos sklindantį šiokį tokį alkoholio kvapą. Bet tuo pačiu ji ir kvepėjo tikrais moteriškais kvepalais, kurie maloniai sužadino aistros pojūtį.

- Kalbėsiu, mano miela, kalbėsiu, bet... – nutilau ir nuleidau akis žemyn, trokšdamas, kad ji dar arčiau prisigretintų ir bandytų iš manęs išgauti atsakymus. Norėjau išgirsti šios merginos širdies plakimą, jos alsavimą...

- Kas nutiko? – girta moteriškė sustojo visai greta manęs kaip aš ir norėjau. Girdėjau kaip tankiai ši kvėpuoja, o jos širdis muša tikrus būgnus. Pakėliau akis nuo šaligatvio ir pamačiau į mane žiūrinčias tyras mėlynas akis. Nors mergina buvo apgirtusi, ji atrodė kaip angelas. Šis tyrumas visiškai užbūrė mane ir aš supratau, kad ji niekaip neišsisuks iš mano rankų gyva.

- Nieko, dėl ko tau vertėtų susirūpinti, mieloji. – švelniai, netgi per švelniai ištariau ir priglaudžiau savo delną prie jos aksominės odos. Mergina akimirksniu susileido mano glėbyje ir išrietė tobulą kaklą... man net seilės burnoje susirinko! - Dabar mudu pasilinksminsim. – tyliai sau ištariau ir toliau žvelgiau į tas žibuoklių mėlynumo akis. Naujoji auka man girtai nusišypsojo, galvodama, kad galiausiai suviliojo žavų vyrą nakties tamsoje. Bet deja... Ji prisišaukė savo mirtį. Mirtį gražaus vaikino pavidalu. Mirtį vardu Derekas.

Teira gulėjo mano lovoje ant baltų patalų visiškai nuoga ir plačiai išsišiepusi laukė, kol ateisiu pas ją. Bet aš tik stebėjau ją. Visada taip darau. Pasukinėjau kaklą, kol šis trakštelėjo ir tada vangiai šyptelėjau.

- Nagi, Derekai... – suinkštė tarsi maža mergaitė, pamačiusi, kad stoviu už kampo, stebėdamas ją.

- Nejaugi jau ištroškai, Teira? – lėtu, erzinančiu žingsniu ėjau link jos. Šviesiaplaukė mikliai atsisėdo lovoje, atstatydama savo krūtinę į mane ir aš prikandau lūpą. Ji turėjo viską, ko kadaise norėjau. Mergina buvo šmaikšti, graži, jausminga ir nepaprastai gera lovoje. Bet man to dabar nereikėjo. Man tereikėjo jos kraujo... Štai, kas dabar padarys mane laimingu...

- Žinoma... Tu toks karštas... – ji numykė ir atmetusi savo plakus atgal apnuogino visą kaklą. Man vėl susikaupė seilės. Nebegalėjau ilgiau tvardytis, todėl mikliai šokau ant jos ir Teira gražiai sukikeno. Surakinau jos rankas virš galvos ir įsisiurbiau į minkštas lūpas. Mergina muistėsi, rangėsi mano glėbyje, kol ėmiau dar stipriau spausti jos rankas, bei grubiau bučiuoti. Įkarštis visiškai apakino mane ir aš nebegalėjau susivaldyti...

- Auč... – nejučiomis įkandau į jos lūpą ir mergina net nusuko galvą. – Ką tu darai? – pasimetusi žvelgė į mane, tačiau aš niekaip nenuleidau akių nuo jos lūpos, iš kurios dailiai lašėjo raudonas kraujas. Išplėčiau akis ir sunkiai nugurkiau seiles. Teira bandė pasijudinti, tačiau aš tik tvirčiau sugriebiau jos rankas ir įsmeigiau piktą žvilgsnį į jos akis.

- Niekur nebepabėgsi, mieloji... – pakreipiau galvą ir suėmęs jos rankas į vieną delną, kita laisva ranka išsitraukiau iš stalelio, esančio greta lovos, stalčiaus savo peiliuką, kuris su manimi prabuvo visus dešimt metų. Teira išplėtė savo akis ir jos kūnas po manimi įsitempė tarsi styga.

- Ne... – ji tyliai suvapėjo ir ašaros išsprūdo iš jos melsvų akių. – prašau nereikia...

- Reikia, mieloji, reikia. Tik taip aš liksiu patenkintas, o šito veido negali prisiminti nė viena mergina... – mano mintyse staiga atsirado Heteros veidas ir aš stipriai susiraukiau. Ne. Negaliu dabar jos prisiminti. Tik ne dabar. Tik ne per svarbiausią ėjimą.

- Aš atiduosiu tau viską, tik palik mane gyvą. – meldė šviesaplaukė, bet aš jos nebesiklausiau. Tvirtai suspaudžiau liesas rankas ir prikišau peilį prie jos tvinksinčio kaklo.

- Aš labai greitai, Teira.Tik vienas brukštelėjimas ir viskas... – su lig šiais žodžiais įrėmiau peilioviršūnėlę į minkštą odą ir mergina ėmė virpėti tarsi drebulės lapelis, betnesistengė judėti. Tarsi būtų susitaikiusi su savu likimu. – va šitaip... –pakštelėjau į jos šlapią kaktą ir tvirtai sukandęs dantis vienu kartu perrėžiaujos aksominę odą. Teiros akys išsprogo ir ji bandė žiopčioti. Tačiau ašnuleidau jos rankas ir užspaudęs nosį nebeleidau įkvėpti. Kai mergina nustojopurtytis, pakilau iš lovos ir nukreipiau akis į jos dailų kūną. Žiūrėjau,kaip lėtai ir ramiai raudonas tirštas skystis išbėgo iš perpjautos gerklės. Jislengvai nusileido moters nuoga krūtine ir padabino visą baltą odą. Mėgavausišiuo kontrastu. Tiesiog išgyvenau jį ir supratau, kad aš gimiau būti žudiku. Ašgimiau, kad sukurčiau tobulą kontrastą - raudoną ant balto, kraujas ant odos.Tai mano pašaukimas. Aš privalau žudyti ir niekas to nesustabdys.