Mieganti Rožė

6 Dalis

Mieganti Rožė
6 Dalie

Automobilis įsukęs į mano kiemą, tik apsisuko ir nuvažiavo į kitą pusę. Stnegiausi to nesureikšminti.
-Esme! Žiūrėk! Prie tavo tvoros juoda rožė! ,- susijaudinusiai šaukė Toma. Per kūną perbėgo šiurpas. Lukas nubėgęs paėmė rožę.
-Išmesk ją. ,- paprašiau. Jis permetė rožė į kaimynų kiemą. Juokdamiesi staigiai įbėgom į namą.
-Tikiuosi niekas mūsų nematė. ,- nusijuokė.
Parodžiau jų kambarius, o pati grįžau į savąjį, kol jie susidės viską.
Iš kišenės išsitraukiau suvibravusį telefoną. Žinutė nuo nežinomo numerio "Esme negražu mėtyti rožes kurios skirtos tau. Aš galiu įsižeisti" galvojau ar atrašyti ką nors. Ir nuspręndžiau, kad neverta.
Atsiguliau. Lėtai užmerkiau akis.
<...>
-Palik mane ramybėje! ,-rėkiau ant vaikino kurį kažkur jau esu mačiusi.
-Negi nepatinka rožės? Nori daugiau? ,- paklausė.
-Nepatinka. ,-atsakiau. Aplink buvo visiškai tamsu galėjau matyi tik vaikino žalias akis. Jos buvo piktos. O balsas tarsi skverbtūsi man tiesiai į smegenis. Atrodo jis tik šnabždėjo, o jausmas tarsi rėktu tiesiai man į ausį.
-Esme nežaisk su ugnim. Prisimink tai Esme. Nežaisk. Su ugnim.
<...>
Staigiai pramerkiau akis. Atrodė širdis tuos išlips iš krūtinės.
-Tai buvo tik sapnas. ,-sušnabždėjau.
-Tiks sapnas. ,- atsigėriau vandens. Visur buvo tamsu. Įsijungiau stalinę lempą.
-O Dieve... ,- mano kambario kampe buvo krūva juodų rožių. Mažiausiai 30 rožių.
Iš stalčio išėmiau mažą lapelį. Ant jo parašiau "Su meile, Lukai". Lapelį įdėjau į rožes, visas apglėbusi nunešiau i Lukos kambarį.
Ji gulėjo.
-Luka čia tau. ,- linksmai pasakiau. Merginos veide buvo matyti susijaudinimas. Padėjau rožes ant jos lovos. Luka perskaitė raštelį ir puolė uostyti rožes.
-Kodėl jų žiedlapiai tokie keisti? ,-paklausė.
-Tai miegančios rožės. ,-pasakiusi išėjau. Leidau jai džiaugtis rožėmis.
Lėtai atsisėdau ant savo lovos. Mano telefonas pradėjo groti Eden dainą "Wake up" Net nežiūrėjusi kas skambina atsiliepiau
(V-Vaikinas E-Esmė)
E-Taip?
V-Esme aš tave perspėjau nežaisti su ugnimi.
E-Kas čia?
V-Sužinosi naktį. Atvažiuosiu tavęs lygiai vienuoliktą.
E-Niekur aš nevažiuosiu. Ir be to man tėvai neleis.
V-Esme ar tavęs niekas nemokė, kad meluoti negražu? Ir apsirenk gražiai. Kaikur važiuosim. ,- jau norėjau prieštarauti, bet vaikinas numetė ragelį. Atpažinau jo balsą. Tai tas pats vaikinas iš sapno. Rankos pradėjo drebėti. Nubėgau visur uždarinėjau langus, bei užrakinau visas duris. Nenaudojamus kambarius užrakinau taip pat. Lukai su Tomu pasakiau, kad siaučia vagis. Apie dešimtą juos pasikviečiau į tėčio darbo kambarį, nes jis buvo vienintelis be langų, bei su daug spynų, visgi čia saugomi svarbūs dokumentai.
-Čia nuobodu. ,-suzyzė pusbrolis
-Žinau. Bet čia saugu. Taip atrodo jog namuose nieko nėra. ,- šnabždėjau. Pažiūrėjau kiek valandų 23:00..