Mieganti Rožė

11 Dalis

Mieganti Rožė
11 Dalis

(L-Lydia E-Esmė)
L-Esme?
E-Lydia?
L-Aš nebežinau, ką daryti. Tėvai prarado darbą. Mes praradome viską. ,-verkė Lydia.
E-Nusiramink. Aš pakalbėsiu su tėčiu ka nors sugalvosiu. Tik tu nusiramink ,-po dar kelių minučių pokalbio nuskubėjau į svetainę kur sėdėjo mama ir tėtis
-Tėti, gal turi darbo Lydios tėvams? Jie prarado viską. Reikia jiems padėti. ,-pradėjau.
-Kodėl man jie nieko nesakė? Aš jiems paskambinsiu. ,- tėtis išėjo iš kambario. Po kurio laiko grįžo su šypnesa veide.
-Kol vėl atsistos ant kojų jie pagyvens pas mus. Rytoj ryte jau turėtų būti čia. ,- pribėgau ir stipriai jį apkabinau.
-Tu geriausias. ,- pasakiau.
-Jie mūsų draugai, o draugams padėti reikia. ,- įsiterpė mama. Apkabinau ir ją.
Jau kurį laiką nesijaučiau tokia laiminga. Lydia vienintelis žmogus kuriuo bent truputi pasitikiu.

Ryte( pokalbis vyko vakare)

Atsikėliau anksti ir padėjau mamai suruošti du kambarius.
Netrukus atvyko ir jie.
Išpradžių pavalgėm. Šiek tiek pasikalbėjom
-Esme aš tau kaiką turiu. ,- pasakė Lydia ir nusitempė mane į savo kambarį.
Mergina greit pratraukė savo lagaminą. Jo vidus buvo pilnas juodų rožių. Negalėjau nieko ištarti. Tik jaučiau kaip akyse kaupiasi ašaros.
-Esme, vaikinas kuris man tai perdavė nesakė nei vardo, nei pavardės. Sakė, jog tu suprasi. Ir dar yra laiškelis. Prisaigdino mane, kad neskaityčiau. Tu bent nutuoki kaip man buvo sunku neperskaityti? ,- pasiknisusi tame pačiame lagamine ji ištraukė lapelį. Greit jį paėmiau. "Tikiuosi nepamiršai manęs". Tiesiog spoksojau į tuos tris žosžius. Vėl pajaučiau tą baimę kurios nejaučiau jau taip ilgai. Rankos šiek tiek drebėjo. Ir tas keistas jausmas vėl su manim.
Stipriai apkabinau merginą.
Rožes nusinešiau į savo kambarį.
Man jos patiko.
Buvau pasinėrusi į savo mintis kai mano kambario durys plačiai atsivėrė.
-Mes einam į miestą. Tuoj išrinksiu ką tau apsirengti. ,- Lydia nesidrovėdama landžiojo po mano spintą. Galiausiai ištraukė suknelę be šleikučių.
-Šita. Renkis ir einam. ,- padavusi suknelę išėjo. Ji visai nepasikeitė.
Padariau kaip ji liepė, ir jau už gero pusvalandžio vaikščiojom po miestą.
-O Dieve. Koks jis gražus. ,- sumurmėjo Lydia.
-Dabar stebėk mane. ,- paliepė. Ji pradėjo eiti į priekį aukštai pakelta galva. Ir kaip tikėjausi visi vaikinų žvilgsniai buvo susmeigti į ją. Garsiai nusijuokiau. Lydia visada mėgo vaikinų dėmesį. O aš nežinojau kaip su jais bendrauti, man tai niekada nesisekė.
Vis dar su plačia šypsena apsižvalgiau. Mano akis įsispoksojo į tas senai nematytas žalias akis...