Tartaras

~1~

Autobusui trūkčiojančiai pajudėjus, jaunuoliai nebegalėjo tverti savame kailyje. Iškart pasigirdo džiugesio ir susijaudinimo kupini klegesiai, kuriuos pertraukdavo tik monotoniškas nedidelio autobuso variklio garsas. Net Urbonaitė su Macijauskiene, lietuvių ir istorijos mokytojos, kurios lydėjo vienuoliktokų klasę į antikos dvasią išsaugojusią Graikiją, neslėpė šypsenų žvelgdamos pro langą. Daugumai jaunuolių, kilusių iš nedidelio miestelio Lietuvos pakraštyje, ši išvyka- pirma kelionė į užsienį. Puikus užbaigimas lengvumu dvelkiančios paauglystės ir įžanga į paskutinį mokslo metų kursą, kurio rezultatai nuspręs tolimesnę šių jaunuolių lemtį. Bet niekas negalvojo kas bus už metų. Visiems buvo svarbi tik ši akimirka- naujo nuotykio pradžia.

Ovidijus, klausydamasis per ausines muzikos bei žvelgdamas į pro autobuso langą bėgančius pakelės vaizdus, vos pastebimai pagal muzikos taktą lingavo galvą. Jo pirštai kartas nuo karto perbraukdavo kelį it gitaros stygomis. Vaikinas irgi, kaip ir klasės draugai, jautė jaudulio virpėjimą giliai viduriuose. O muzika, besiliejanti pro ausines, suteikė užpildantį foną, visko kas vyksta aplinkui apipavidalinimą bei užbaiktumą.

Ovidijus dievino muziką. Jam tai buvo kažkas dieviško bei antgamtiško. Kai tik brūkštelėdavo per gitaros stygas, vos pasklidus pirmiesiems akordams, rodos, kad pasinerdavo į kažką paprastu protu nesuvokiamo. Kitą dimensiją. Kažką, kas sujungdavo jį ir instrumentą į vieną bendrą darinį. Muzika lydėjo vaikiną visada ir visur, kaip ir gitara, kuri ilsėjosi saugiai padėta šalia.

- Apie ką galvoji?- ištraukusi jam iš ausies ausinę, sumurkė greta sėdinti Emilija.

Ovidijus, žvilgtelėjęs į merginą, plačiai nusišypsojo, o širdis, kaip ir kiekvieną kartą jai prakalbus, suplazdėjo.

- Aš svajoju apie tolimas bures...

Ovidijui tik pradėjus pusbalsiu dainuoti, Emilijos akys suspindo. Ji visada buvo neabejinga jo balsui.

- Šššš!- šnypštelėjo priglausdama pirštą prie lūpų, nors tai buvo tik nereikalingas gestas.

Ovidijus su pasimėgavimu žvelgė į besišypsančiomis akimis savo merginą. Jie buvo tokie skirtingi, bet būdami kartu jaunuoliai tarsi papildydavo vienas kitą: išryškindavo asmenybių pliusus ir sušvelnindavo ydas.

- Aš svajoju ir svajonės mane neš...- jau garsiau uždainavo vaikinas stebėdamas kaip merginos skruostai lengvai parausta, o šypsena veide išsiplečia.

- Ovi!- bakstelėjo savo kumštuku mergina jam į petį.

Bet vaikinas tik pasisuko ankštoje kėdėje ir suspaudęs Emilijos šiltus delnus savuosiuose, jau garsiau uždainavo:

- Man nereikia šitų sienų keturių,
Nors sparnų neturiu, tyliai išskrendu...

Emilija nesusilaikiusi nusikvatojo lengvai užvertusi galvą, o jos juokas, lyg maži varpeliai pučiant vos juntamam vėjui, suskambėjo sušildydami vaikino sielą.

- Svajokli,- mergina prigludo prie peties, delno kraštu perbraukdama Ovidijui per skruostą.- kai tapsi garsus ir dėl tavęs eis iš proto visos paauglės, aš būsiu ta, kuri nuleis tave ant žemės ir neleis sužvaigždėti.

- Tuo net neabejoju.- pakštelėjo lūpomis į smilkinį Ovidijus Emilijai, o šiai kilstelėjus galvą, prigludo prie braškėmis kvepiančių merginos lūpų.- Ir mes kiekvieną dieną, iki pat gyvenimo galo, pyksimės dėl visų tų kvailų dalykų, kaip mano lengvabūdiškumas, nesubrendimas ir tavo amžinas bumbėjimas.

- Iki kol mirtis mus išskirs.- plačiai šypsodamasi Emilija suraukė nosytę visai nuginkluodama savo žavumu vaikiną.

Stipriai apkabinęs savo merginą, Ovidijaus žvilgsnis nuklydo į vieną bendrą foną susiliejantį pakelės vaizdą už lango. Jis susimąstė apie ateitį. Tokią tolimą ir blankią. Dėl vieno vaikinas buvo visiškai tikras- Emilija. Jis ją taip mylėjo, karštai ir atsidavęs, kad net nesudvejojęs būtų galėjęs atsisakyti kitos savo gyvenimo meilės- muzikos. Nes be Emilijos, jo mūzos, ir muzika beliktų tik padrikas natų bei garsų kratinys. Mergina priversdavo jo sielą dainuoti. Tik ji suteikdavo kiekvienam garsui dvasią, tokią tyrą ir raibuliuojančią, it vaivorykštė pasibaigus vasariniam lietui. „Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla- garse..."- kaip dainavo Mamontovas.