Tartaras

~4~

Visą kelią iki kiti kranto Ovidijus dainomis ir gitaros muzika liejo savo širdį. Kuo toliau yrėsi nuo kranto, tuo tamsiau darėsi aplink. Bet ta tamsa buvo jau kitokia. Ne tokia tiršta ir slegianti kaip pirma, bet sukelianti pagarbią baimę.

Ovidijus, vos tik pasimačius kitam krantui, nutilo. Nebepajėgė dainuoti ir groti. Jie artėjo prie ištaigingos vietos- pačio Tartaro vidurio. Hado karalystės. Vaikinams bandė sugalvoti ką daryti toliau, bet galvoje buvo kaip iššluota. Tiesiog jis liko tylomis stebėti artėjantį krantą, kuris knibždėte knibždėjo keisčiausių siluetinių būtybių.

Vos tik valtis įsirėmė į krantą, Ovidijus nedrąsiai atsistojo. Žmogystos, kurie čia labiau priminė tamsiuosius demonus, smalsiai sužiuro į naują atvykėlį. Ovidijus sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gniutulą ir su viltimi sužiuro į valtininką.

- Kur man toliau eiti?

Irklininkas kilstelėjo galvą, o jo kaulėtas ištiestas pirštas parodė į tolumoje boluojančią juodą pilį aukštais bokštais. Statinį iš visų pusių juosė aukšta liepsna degantys fakelai, kurie tik dar labiau užtvirtino, kad čia mirusiųjų žemė.

Ovidijus dvejodamas išlipo iš valties ir, ranka prilaikydamas gitaros dėklo diržą, stojo ant Tartaro žemės. Neišpasakyto grožio demonai, slampinėję aplink, pasuko raudonomis degančiomis akimis galvas. Ovidijus nuleido akis, stengdamasis nesusitikti jų žvilgsnio. Jis pradėjo eiti. Žingsnelis po žingsnelio. Demonai traukėsi į šalis atverdami kelią link pilies. Ovidijus girdėjo šnabšdėsius, kurių nėjo suprasti. Bet vaikinas nesidairė į šalis. Tiesiog jis bijojo. Labai bijojo. Kraujas tiesiog stingo gyslose, o įsitempęs kūnas ruošėsi būti užpultas bet kada. Bet niekas jo nelietė it jau būtų žinoję iš anksto kilnią vaikino misiją.

Pasiekęs marmurinius laiptus, vedančius į rūmus, Ovidijus prisivertė kilstelėti galvą. Dantyti bokštai stiebėsi aukštyn tarytum aštrios strėlės. Pilies fasadas, iš juodo granitinio akmens, perteikė tikrąją šios pilies paskirtį. Mirusiųjų vėlių teismo vietą.

Ovidijus pradėjo kopti laiptais aukštyn. Akies kampučiu jis matė plačių laiptų kraštuose susispietusius pavienes pilkas žmonių dvasias, kurie laukė savo eilės patekti į rūmus ir sulaukti nuosprendžio. Bet Ovidijus neturėjo laiko laukti. Jeigu valtininkas nemelavo, tai Emilija persikėlusi. Ir jeigu jos nėra čia, tai gali būti...

- Ne!- sumurmėjo Ovidijus išvaikydamas slogias mintis. Jis atkeliavo taip toli, įveikė tiek kliūčių, tad negali dabar taip imti ir pasiduoti. Todėl, kol dar suėmęs save, kol dar ryžtas širdyje, vaikinas vis lipo aukštyn.

- Malonu matyti, kad nepabijojai iššūkių.- sustambo sodrus moteriškas balsas.

Ovidijus sustojo ir pažvelgė į laiptų viršuje stovinčią juodai nuo galvos iki kojų vilkinčią moterį. Liekna ir gležną figūrą dar labiau išryškino figūros siluetą išryškinantis suknelės sukirpimas, o varno sparno juodumo plaukai, siekiantys moters strėnus, perdavė deivės įvaizdį.

- Juk mane čia ir atsiuntėt.- pratarė Ovidijus sustodamas keliomis pakopomis žemiau.- Tai jūs buvote ligoninėje. Buvote ir prie Akropolio.

- O tu- protingas jaunuolis.- Persefonė, Tartaro dievo Hado žmona, žengė žemyn per kelias pakopas, kol visai susilygino su Ovidijumi.- Jau vien prie Akropolio man palikote neišdildomą įspūdį.

- Ar aš laiku? Nepavėlavau?

Persefonė šiltai nusišypsojo, o jos akyse suspindo ašaros.

- Tikra meilė bei ištikimybė visada nugali visas kliūtis. Net jai tai- ir pati mirtis.

- Tai kur ji? Kur Emilija?

- Kantrybės, jaunuoli.- lengvai nusijuokė Tartaro deivė.- Štai ko trūksta šiuolaikiniam pasauliui- kantrybės. Dažnai išeinu pasižvalgyti į paviršių, bet visada grįždavau liūdna. Savimeilė, godumas ir kitos baisios nuodėmės užvaldė mirtinguosius. Nebeliko nieko tyri. Vien tik bedievystė. Bet tai, ką išvydau vakar ant Akropolio, man suvirpino širdį. To neturėjo būti. Mergina neturėjo mirti.