Tartaras

~3~

Pasirodo, kad lengviausia kelionės dalis- niekam nematant išėjimas ir pasiekimas Akropolio papėdės. Kai Ovidijus užkopė į kalną, jau spėjo ir visai prašvisti. Artėjančio dienos šviesa aiškiai per padangę nubrėžė brūkšnį, skiriantį šviesą ir tamsą. Jis dar stovėjo šviesos ruože, bet visomis pastangomis ieškojo sutemų, pro kurias negali prasiskverbti jokie saulės spinduliai. Ieškojo urvo, vedančio į mirusiųjų žemę.

Stačiu šlaitu leisdamasis palengva žemyn, būtent toje vietoje, apie kurią pasakojo senolė, Ovidijus vis dairėsi bent kokios landos, tarpo uolų plyšyje. Bet prieš akis buvo tik storu dulkių sluoksniu nusėtos uolienos. Kuo ilgiau ieškojo Ovidijus įėjimo į Tartarą, tuo labiau jam seko viltis. Vis labiau jį ėmė panika. Pyktis, kad prisiklausęs nuo senatvinės silpnaprotystės kliedinčios bobos, dabar stovėjo čia, vidurį kalno papėdės, vos įstengdamas laikytis ant akmenų, ieškodamas mistiškųjų Olimpo dievų ženklų. O gal silpnaprotystė jam? Gal jam tik pasivaideno? Gal Ovidijaus smegenys taip atsisako priimti mintį, kad Emilijos nebėra, kad nupiešė vaizdinį ir leido patikėti išgalvota istorija? Bet... Bet viduje jis vis vylėsi. Vylėsi, kad gali padaryti dar bent ką nors, kas sutriktų bent jau teorinę viltį atgauti mylimąją.

Pasiryžimas ir nuojauta vaikino neapgavo. Dar kurį laiką paklaidžiojęs, Ovidijus atrado tarpą uolų keteroje. Nedidelį, bet pakankamą pralįsti žmogui. Užsižiebęs mobiliajame telefone šviesą, vaikinas prasibrovė pro ganėtinai aštrius uolienų kraštus, saugodamas gitarą nuo sugadinimo. Atsargiai, žingsnelis po žingsnelio, jis žengė į akliną tamsą, kurią dalį vos sugebėjo įžiebti dirbtinė šviesa.

Žengus dar kokius dešimt žingsnių, uolos tarpas išplatėjo ir buvo jau pakankamai patogu eiti išsitiesus. Net ir gitaros dėklas, permestas per petį, neužkabino uolų.

Pradžioje kelias ėjo pagrinde tiesiai, tik su nežymiu nuolydžiu. Bet kuo toliau jis žengė, tuo statesnis šlaitas darėsi. Uoslę pradėjo kutenti užsistovėjusio ir priplėkusio vandens kvapas. Pradėjo imti baimė, kuri su kiekvienu žingsniu vis labiau plito galūnėmis rakindama jaunuolio kūną. It didžiausios baimės, košmarai, būtų išsilaisvinę ir apsupę jį iš visų pusių. Kai manydavo, kad jau nebegali, kad tai beprasmiška, Ovidijus vis prisimindavo tikslą- Emiliją. Jojo Emiliją, kurią jis gali galimai išgelbėti. Tai verta pasiaukojimo, verta iškęsti baimės ir panikos priepolių. Tiesiog- tai būtina.

Tamsa darėsi tamsesnė ir klampesnė. It sunki našta prislėgė jaunuolio pečius. Kai jusdavo, kad jau tamsiau nebegalima, pasidarydavo dar juodžiau. O oras... Tirštas, sunkus bei slegiantis, tarytum išlaisvindavo sielos vaiduoklius. Ovidijaus įsijungė visi pojūčiai. Instinktai. Jis jautėsi taip aklas žmogus, bandydamas kitais savo įgūdžiais suvokti jį supančią aplinką. Buvo baisu. Tikrai baisu. Tas jausmas pirmiausia pradėjo kilti iš vidaus lyg tai būtų ryžto išbandymas. Ovidijus bandė slopinti, užgniaužti savyje, bet kiekvienas papildomas garselis, užuodžiamas naujas pelėsio prieskonis ore, įsitempusių nervų pagalba nupiešdavo baisiausius vaizdus.

Ovidijus jau neabejojo. Jeigu tartaras tikrai egzistuoja, tai- tikrų tikriausias kelias tenai.

Ausis pasiekė garsas. Pradžioje vos girdimas, tad Ovidijus pirmiausiai pagalvojo, kad jam vėl pasivaideno. Bet garsas pasikarto, šį kartą- garsiau ir aiškiau. Dejonė. Vaikinas neišskyrė ar tai vyro, ar moters, bet vaitojimas buvo kupinas nevilties. Ovidijus paspartino žingsnį, vos ne bėgomis pasileido garso link, kliūdamas už akmenų bei nuolaužų. Kelias platėjo, tamsa jau nebuvo tokia tamsi. Pradėjo ryškėti konkretūs siluetai. Nebereikėjo bet ir telefono šviesos.

Vėl pasikartojo aimana. Prie jos prisijungė dar keli balsai, kurie galiausiai susiliejo į vieną bendrą vaitojimą.

Staiga takas, kuriuo visą šį laiką Ovidijus ėjo, išplatėjo ir virto aikštele, kurios kontūrų nėjo matyti per nežinia iš kur pasklidusį rūką. Balsų girdėjosi vis daugiau, kuriuos užgoždavo lengvas vandens tėkmės čiurlenimas.