Tartaras

~2~

Ovidijus sėdėjo ant plastikinės kėdės ir grąžė rankas. Pirštai buvo it nutirpę, o viduje tvyrojo stingdantis šaltis. Pro šalį ligoninės koridoriumi pirmyn atgal vaikščiojo žmonės, kurių kūnai susiliejo į vieną bendrą pilką masę. Rodėsi, kad pasaulis ir toliau nepaliovė suktis, bet jo gyvenimas sustojo pažiręs į šukes. 

Ovidijus jautėsi vienišas. Paliktas. Savo Emilijos. Jis vis dar negalėjo patikėti kas įvyko. Kad neteko jos... Nors apie tolimą ateitį retai susimąstydavo, bet... Bet kaip jam reikės nugyventi likusį gyvenimą be jos? Kaip reikės ištverti dienas bei naktis? Kaip jam gyventi paliktam? Vien ta mintis, vien bandymas suvokti tragedijos mąstą, aštriu durklu susmigo giliai į krūtinę. Bet jis nenorėjo dar to suvokti. Tiesiog... Jam buvo per sunku susitaikyti su šia mintimi. Dar ne laikas. Ne dabar...

Vaikinas pakreipė vos matomai galvą, kad akies kampučiu matytų istorijos mokytoją koridoriaus gale, kuri per kukčiojimus bando paaiškinti Emilijos tėvams, kad jų mergaitė, jų vienintelis vaikas, nebesugrįš... Nors jis negirdėjo žodžių, bet ir taip ėjo suprasti, kad rinkti žodžius mokytojai- labai sudėtinga. O ar gali būti koks žodis? Apgailestauju? Man labai gaila? Užjaučiu? Nėra nė vieno žodžio, jokiomis kalbomis, kuris nusakytų kaip turėtų jaustis žmogus, netekęs artimo. Žodžio, kuris paguostų, kuris išreikštų vidinę skilusią būseną. Suteiktų stimulo gyventi toliau. 

"Kodėl?" Šis klausimas vis sukosi Ovidijaus galvoje. Kodėl taip turėjo atsitikti? Kodėl būtent taip turėjo atsitikti Emilijai? Šis įvykis, nelaimė, tokia beprasmiška, tokia absurdiška... Juk Emilija tiek turėjo visko dar patirti, tiek pamatyti... Po velnių, jai net aštuoniolikos nėra... Ji taip džiaugėsi gyvenimu, svajojo padaryti ką nors gero, kažką gražaus. Palikti pėdsaką... Bet viskas per vieną akimirką, vieną milisekundę dingo. Ovidijus pyko. Ant savęs, kitų, susidariusios situacijos. Tai buvo neteisinga. Sumautai neteisinga Emilijos atžvilgiu.

Vien mintis, kad daugiau nebepamatys spindinčių merginos akių, neužuos braškinio lūpų blizgio nuo jos lūpų, Ovidijui norėjosi šaukti, rėkti, peštis plaukus. Sukelti fizinį skausmą, kuris nors kiek nuramintų vidinį. Jis jautėsi kaip tiksinti pykčio bomba, kuri bet kada gali susprogti.  Ir degiklis netrukus buvo uždegtas:

- Ovi,- Arijaus delnas nusileido Ovidijui ant peties.- Man labai gaila... Aš... Aš nežinojau, kad ji parkris... Aš...

Bet Ovidijaus įsiūčio pilnos akys apsiblausė tarytum buliui prieš nosį pamosavus raudona skiaute. Jis staiga pašoko ir vožė dar visai neseniai vadintam draugui į veidą. Arijus susvirduliavo ir nesigindamas priėmė sekančius smūgius it tai būtų jo kaltės išrišimas. O Ovidijus nesigailėjo draugo, išliejo ant jo visą pyktį. "Tai Arijus kaltas,- mintyse šaukė Ovidijus.- juk žinojo, kad Emilija bijo vabalų." Jeigu jis nebūtų jos vijęsis, ji nebūtų nukritusi. Nebūtų žuvusi. Būtų sveika ir šalia. Būtų su juo...

- Užteks!- riktelėjo Urbonavičiūtė ir šiurkščiai suėmusi Ovidijui už peties, atitraukė nuo krauju apsipylusio klasioko.- Ovidijau, valdykis! Šią akimirką turime būti kaip niekada vieningi.

Kaip smulkaus sudėjimo, bet stebėtinai stipri mokytojos ranka atskyrė vaikinus įsiterpdama tarp jų.

- Emilija būtų nepakentusi tokių peštynių.

- Jeigu ne jis,- vis dar įsiučio apakintas rankomis gestikuliavo Ovidijus.- Mano Emilija būtų čia. O ne kažkokiam sušiktam šaldytuve.

- Žiūrėk kaip kalbi, jaunuoli.- pirštu pagrasino mokytoja.- Emilija dabar geresnėje vietoje. Tokia Dievo valia.

- Dievo valia...- ironiškai prunkštelėjo Ovidijus ir suleidęs pirštus į plaukus, stipriai peštelėjo.- Jeigu būtų Dievas, jos nebūtų leidęs tam nutikti! Pasakysiu jums štai ką: Dievo nėra. Jokių dievų nėra! Tai tik sukruošusių senių pasakojimai, kad nebūtų baisu mirti!