SKAITINIAI PRIE KAVOS

''Atgimimas''

  -Mama, kitą savaitę mūsų mokykloje paroda tema "Atgimimas". Turi kokių idėjų, ką galėčiau nunešti? - vos pro duris įėjusi išpyškino mano vienintelis pasididžiavimas. Negaliu pasakyti, kad pašokau iš laimės tą minutę - pirma į galvą atėjusi mintis buvo - eilinė "pirtis" mamoms, kurios ir taip neturi laiko, o dar reikia padaryti per tokį trumpą laiką.

-Nu mama, aš žinau, kad tu gali padaryti, juk tau - tai ne darbas – tau malonumas turėti iššūkį, - saldžiu, sarkastišku balseliu, primerkusi akį, toliau suokia man Miglė. Jai tai buvo lyg žaidimas.

"Na, jei pažiūrėjus iš šitos pusės..."– pradėjau sau galvoti ir net pati nepajutau, kaip pradėjau vaikščioti iš kambario į kambarį, ieškodama kažko, ką galėčiau prikelti atgimimui. Staiga mintyse išgirstu seną Neringos dainą...- ir jau po gerų dešimties minučių aš, dukra ir mūsų keturkojis augintinis Baksas, jau sėdėjome mašinoje ir buvome pakeliui į kaimą, pas mano mamą. Aš jau tiksliai žinojau, ko ieškosiu...

Sename, mediniame name, vadinamoje verandoje, stovėjo didelė, sena, seniai nenaudojama medinė skrynia, išpuošta įvairiausiais raštais ir drožiniais. Ta pati, kurią kažkada gavo mano senelė kraičio, tekėdama už savo pirmojo vyro. Dar iš vaikystės pamenu, kad atkėlus sunkų skrynios dangtį, jos viduje būdavo nedidukas stalčius, kuriame mama laikydavo įvairias sagas. Nutraukiu skraistę dengiančią skrynią ir tik dabar pamatau, kad tie skrynios raštai ir drožiniai – tai gamta: saulė, augalai, gėlės, medis, prie jo paukščiukas, greičiausiai – kukutis. Kaip ir vaikystėje, atkeliu sunkų skrynios dangtį, lyg kokį paslaptingą praeities šydą ir matau, kaip su didžiausiu susidomėjimu visa tai stebi mano dukra... 

Šalia senų, seniai iš mados išėjusių suknelių, gulėjo senas, saulės išblukintas albumas ir iš jo iškritusi fotografija - prabėgusios jaunystės atspindys... Iškeliu vieną suknelę po kitos, jos lyg akvarelė - visos spalvotos ir gražios – mano dukrai tai buvo ir didžiausia nuostaba, ir didžiausias atradimas, juk ji apie šią skrynią niekada nieko nežinojo, o man tuo pačiu ir geriausias įkvėpimas. Viskas ko dabar reikėjo, tai siuvimo mašinos ir šiek tiek laiko.

-Mama, ji nuostabi! Negaliu patikėti, kad tai - tavo mamos suknelė! – džiaugsmas ir nuostaba liejosi iš dukros lūpų. Visos trys atsistojome prie didelio, senovinio veidrodžio, ant kurio, nuo dulkių sluoksnio, nebesimatė medinių raižinių. 

Ir ką gi atspindėjo veidrodis? 

Mano dukrą, kuri grožėjosi naujai atgimusia suknele; mano mamą, kuri pamatė prabėgusį gyvenimą ir nerūpestingą jaunystę; ir mane pačią, pagaliau supratusią, kas yra tikroji atgimimo prasmė.

Žiūriu į veidrodį, o mintyse vis tebeskamba ta pati Neringos daina: 

 ''Stebuklinga mamos suknelė, nėriniuota, nėriniuota ir marga. Ar žinai, kad graži panelė, buvo tavo, buvo kažkada mama....''

Kūrybinis tekstas buvo parašytas atliekant ''Rašytojų akademijos''  namų darbus,  panaudojant šiuos duotus raktinius žodžius: medis, stalčius, akvarelė, augintinis, saulė, darbas, malonumas, įkvėpimas, žaidimas, prasmė, pirtis, kukutis, veidrodis, atspindys, atradimas, augalai, gamta, fotografija, paroda.