Melų pilis

1 Skyrius

Kabojau maždaug penkių metrų aukštyje. Po kojomis matėsi tik smaragdiniai medžių lapai, pilkšvos, kvadratinės simetriškos plytelės. Ant jų, nuo kitų palapinių ir karuselių krito tamsūs ilgi šešėliai. Žmonės atrodė tokie mažyčiai, beveik kaip spalvingos skruzdėlės. Vieni ėjo nekreipdami į mane dėmesio, kiti pakeldavo galvas ir žvelgdami į mane palinguodavo galvą, persimesdavo keliais žodžiais ir nueidavo. Viena rudų natūraliai garbanotų plaukų mergina iškėlusi savo ryškiai rožinį telefoną filmavo mano kankynes. Padariau pastabą mintyse, kad reikės ją išpeikti, jog mane įkalbėjo šitam siaubui. Žinoma, jeigu nesitėkšiu į šias plyteles tarsi kokia musė. Mano gerklė išsausėjo, o rankos prakaitavo. Įtikinėjau save, jog tai visiškai saugu, bet tamsūs, baugūs prisiminimai kaip prieš metus šiame atrakcionų parke žuvo mano amžiaus mergina vis veržėsi į galvą. Prisiminimai apie televizoriuje matytas žinias tamsiais pirštais sugniaužė mano gerklę ir aš pamiršau kaip kvėpuoti. Stipriau sugniaužiau gumą ir giliai įkvėpiau oro.

O tada guma atsipalaidavo ir aš kritau žemyn. Žemė beprotišku greičiu priartėjo prie manęs ir nespėjus man tėkštis į plyteles guma įsitempė ir vėl atsipalaidavo išmesdama mane į viršų. Atrodė, jog išvemsiu viską kas yra manyje. Rodos, mano klyksmą girdėjo visas atrakcionų parkas. O gal netgi visas miestas.

Guma kelis kartus tai įsitempė tai atsipalaidavo šitaip mėtydama mane tarsi kokį beisbolo kamuoliuką. Klykiau tarsi žiūrėčiau į akis giltinei, net nepastebėjau kaip guma galiausiai atsipalaidavo ir po savo drebančiomis kojomis pajutau tvirtą pagrindą. Kai atrišo diržus pasitraukiau nuo pakylos ir skubėdama, stengdamasi per daug nesvyruoti nuėjau prie suolelio. Man būtinai reikėjo prisėsti, bijojau, jog apsivemsiu ir apsigėdinsiu prieš visus čia esančius žmones.

-Na ir kaip?-nusijuokė garbanė su rožiniu telefonu. Ji laikė telefoną ir filmavo mane. Susilaikiau nešnairavusi į ją.

-Turėtum tu irgi pabandyti, labai geras jausmas,-nors bandžiau nusijuokti, mano balsas vis dar išdavė, jog nesijaučiu labai gerai po šito pasimėtymo ore.

-Pasakyk kaip jauties,-pritūpė ji su telefonu lyg kokia žurnalistė.

-Nefilmuok manęs,-uždengiau ranka jos telefoną. Mergina tik skambiai nusijuokė iš mano susierzinimo ir padėjusi telefoną ant suoliuko prisėdo šalia manęs. Norėjau pasakyti, jog būtų atsargi, mat bet kas čia galėtų pavogti telefoną, bet mano balsas vis dar drebėjo. Giliai kvėpuodama rankomis pasirėmiau į kelius ir nuleidau galvą. Mano juodi kaip anglis plaukai užkrito ant akių ir nosį pasiekė mano mėgstamiausio mėtomis kvepiančio šampūno kvapas.

-Einam išbandyti dar ką nors?-pasiūlė man mergina.-Vaikinai dar negrįžo iš tiro.

-Nemanau, kad sugebėsiu išgyventi dar vieną. Gal einam tiesiog apsižvalgyti?-bandžiau jai įsiūlyti kitką, kadangi pati bijojau, jog išbandant dar vieną karuselę aš apsigėdinsiu prieš visus. Arba numirsiu. Arba abu.

-Einam,-sukikeno mergina supratusi mano baimes, bet nusileido. Atsistojusi ištiesė man ranką ir padėjo man atsistoti.

Vaikštinėjome tarp vyšnių ir gervuogių spalvos namelių su piramidės formos dryžuotais stogeliais. Oras prisipildęs spragėsių ir cukraus vatos kvapo. Iš atrakcionų girdėjosi žmonių riksmai, vaikų juokas sumišę su ritminga muzika. Nors čia prieš metus buvo žuviusiųjų, dabar niekam, rodos, tai nerūpėjo. Atrakcionų parkas buvo užsidaręs visiems metams, kol aprimo kalbos. Dabar atsidarė, atsinaujinęs, ir visi čia prigužėjo tarsi būtų ištroškę adrenalino ir cukraus vatos. Nenuostabu. Šis parkas šiame mieste vienintelis, užsidarantis tik žiemą. Kiekvienas čia gyvenantis yra išbandęs bent pusę šio parko atrakcionų. Pradedant nuo spalvingų karuselių vaikams ir baigiant iššūkius mėgstantiems linksmuosius kalnelius.