Melų pilis

4 Skyrius

Žinote tą jausmą kai supranti, jog esi didelėje bėdoje. Tokioje baisioje, ne... kraują stingdančioje, siaubą keliančioje bėdoje. Kai tavo gerklėje gumulas, o rankos šlapios nuo prakaito. Tokioje bėdoje kai gailiesi visų savo sprendimų ir nori tiesiog grįžti atgal į lovą iš kurios net neturėjai išlipti.

Štai tokioje bėdoje buvau ir aš, kai sustojau priešais atrakcionų parko. Tuščio, šiurpinančiai tylaus ir ramaus parko. Atrodė, kad net ir spalvos čia nebebuvo tokios ryškios. Kažkokios blausios, tarsi viską žiūrėčiau pro pilkšvą stiklą. Netgi saulė, lyg supratusi pavojų, pasislėpė už tamsių debesų.

-Na gerai, nieko įtartino nemačiau. Ir išvis aš niekaip negaliu įeiti į vidų. Ką aš čia išvis darau?...-murmėjau sau panosėje, bandydama save įtikinti grįžti atgal. Jau buvau nusprendusi apsimesti, jog nieko nebuvo ir išeiti, bet mane staiga sustabdė vartų girgždėjimas.

Mano širdis pradėjo baladotis kaip išprotėjusi. Iš lėto apsisukau ir įsispoksojau į prieš tai uždarytus vartus. Prieš tai uždarytus! Vartus, kurie dabar sau patys atsidarė!

-Aš nieko nemačiau. Čia nieko nebuvo. Viso gero. Aš tikrai nesiruošiu į šitai veltis. Kas per vaiduokliška nesąmonė čia yra,-apsisukusi ir skubiu žingsniu ėjau tolyn nuo vartų. Prireikė visos valios prisiversti eiti toliau ir neapsisukti. Galėjau prisiekti, kad toji baisi tyla ir ramybė rodos rėkė mano galvoje įeiti į vidų, patikrinti atrakcionų parką. Kažkokia nežemiška trauka, man neleido išeiti. Kelis kartus nusikeikusi apsisukau ir įsistebeilijau į tuos prakeiktus vartus, kurie atrodo dabar tyčiojosi iš manęs.

-Aš tikrai šito pasigailėsiu,-bejėgiškai subambėjau ir praėjau pro tuos vartelius. Apsisukusi susiraukiau šnairuodama į juos.-Jeigu tu vienas pats užsidarysi kaip per tuos siaubo filmus...

Tikrai nenorėjau, kad mano išėjimas užsidarytų, taigi apsižvalgiau ieškodama ko nors kas neleistų vartams patiems užsidaryti. Nejučia šyptelėjau pamačiusi šiukšlinėje išmestas skardines. Ištraukusi vieną užkišau prie vartų, kad sustabdytų juos, ir atsitraukiau.

-Nu ką, turėtų padėti...-atsidususi nusivaliau prakaituotas rankas į džinsus ir apsižvalgiau aplink atrakcionų parką.

Čia buvo daug vietos. Nežinojau nuo ko pradėti. Ir išvis ko ieškoti. Vis dėl to nusprendžiau nueiti prie to suoliuko, kur Julia pametė savo telefoną. Prie tos vietos kur viskas ir prasidėjo.

Toji ramybė ir tyla šiame parke atrodo mane smaugė. Nežinojau ar mano oda pašiurpusi dėl šalto vėjo ar dėl šitos keistos atmosferos. Nieko nebuvo girdėti, tik mano žingsniai ir nelygus kvėpavimas. Rodos, net medžiai neošė, o visi paukščiai tiesiog nutilo. Spalvos kažkokios išplaukusios, netikros... Vietomis šešėliai kažkokie labai tamsūs, tankūs, atrodė tarsi galėtų tave įtraukti ir nepaleisti. Tarsi kokia bedugnė...

-Ką tu čia darai?-suklykiau išgirdusi vyrišką balsą už savęs. Skubiai apsisukau pasiruošdama gintis, bet sustingau atpažinusi kas tai buvo.

-Elijau... Ką tu čia darai?-pakartojau jo klausimą.-Negirdėjau kaip atėjai čia...-pridūriau apsižvalgydama. Tokioje tyloje tikrai būčiau išgirdusi, jog kas nors artinasi...

-Tu neturėtum čia būti,-ignoruodamas mano klausimą prisimerkė jis ir apsižvalgė tarsi čia būtų dar kas nors.-Kaip tu čia išvis patekai?

-Aš radau Julios telefoną, o ten buvo žinutė iš nežinomo numerio su šio parko koordinatėmis,-skubiai, trumpai papasakojau. Elijaus keistas elgesys mane vis neramino ir mano balsas vėl pradėjo drebėti, bet aš jau dėl to nesijaudinau.-Elijau kas čia vyksta?

-Čia nesaugu. Turi tučtuojau išeiti,-pasakė jis pagaliau pažvelgdamas man į akis.-Eime, palydėsiu tave iki namų,-pridūrė ir paėmė man už rankos, bet aš ją ištraukiau.