Melų pilis

12 Skyrius

-Kas jie tokie buvo?-paklausiau vos tik mums pajudėjus. Nelengva buvo eiti, kai kojos skaudėjo po tokio bėgimo, bet nesiskundžiau.

-Šešėlių šunys. Bjaurūs padarai,-ramiai atsakė Kieranas. Pastebėjau, kad jis ėjo vis dar tokiu pat ryžtingu žingsniu, lyg be galo nekantrautų pasiekti tikslą.-Negaliu jų taip paprastai paveikti savo magija. Taip pat jų pilna visur,-tai sakydamas jis apsižvalgė, tarsi norėtų įsitikinti, kad niekas mūsų neseka.

Linktelėjau supratusi ir nors žinojau, kad man nieko atsistikti negali, vis tiek paranojiškai apsižvalgiau. Man vaidenosi, kad krūmų lapai juda, kad trakšteli šakos. Bet aš visiškai nieko nemačiau. Taip kurį laiką ėjau tyloje vis krūtelėdama nuo menkiausio garselio, kai galiausiai medžiai pradėjo retėti išduodami, kad mes tuoj išeisime iš miško. Juodą žolę greitai pakeitė dar tamsesnis smėlis, o vietoj medžių liko tik apdegę pastatų griuvėsiai.

Ši vieta atrodė labiau išmirusi nei Lakuna. Čia mirtį galėjai ne tik matyti ar užuosti, o ir jausti. Net ir vėjas laikėsi atokiai nuo šio griuvėsių labirinto. Nesigirdėjo nieko, nei paukščių, n,ei kokios kitos gyvybės. Tik mano ir Kierano žingsniai bei kvėpavimas šioj mirtinoj tyloj.

Kad čia kažkada buvo gyvybė, rodė apleistos supynės, išlaužtos durys su apsitrynusiu ženklu, žadančiu, kad viduje priims keliautojus ir duos vietą kur pailsėti. Aplūžęs vežimas išdažė, kad šios, juodo lyg pelenai smėlio nuklotos, gatvės kažkada buvo pilnos žmonių.

-Kas čia per vieta?-tyliai paklausiau Kierano. Mano balsas, nors ir pati nežinodama kodėl bandžiau nenutraukti šios mirtinos tylos, skambėjo kur kas garsiau nei tikėjausi.

-Tai buvo Raverų miestas. Čia gyveno jų giminės šeimos,-taip pat tyliai ir su gana stipriu liūdesiu balse atsakė jis. Atrodo šis miręs miestas taip pat veikė ir jį.

Sustojau dar kartą apsižvalgydama, lyg norėčiau mintyse atkurti kas buvo prieš tai. Bandžiau įsivaizduoti šeimas, savo giminaičius. Turinčius savo tikslus, savo istoriją. Bandžiau įsivaizduoti vaikus besipešančius, negalinčius pasidalinti žaislais. Bandžiau įsivaizduoti po ilgos kelionės pavargusius klajoklius, ieškančius vietos pailsėti. Bet tai nebuvo taip lengva. Pelenų kvapas tiesiog gniaužė gerklę, neleido kvėpuoti.

Pažvelgiau į KIeraną smalsaudama kaip visa tai jį veikia. Bet jo veido išraiška atrodė neįskaitoma. Jis tik žvelgė priešais save, lyg bandytų per daug negalvoti apie tai kas liko iš šio miesto. Jam tikriausiai buvo daug sunkiau negu man...

-Reikia paskubėti. Mus bet kas gali čia rasti,-kimiai sumurmėjo jis ir ryžtingu žingsniu žengė per juodą smėlį. Žvelgė priešais save, bet, rodos, nieko nematė. Buvo paskendčs savo mintyse.

-Kodėl taip nenutiko Lakunai?-paklausiau sekdama paskui jį. Keiranas kokią minutę tylėjo. Iš pradžių atrodė, kad manęs taip ir neišgirdo, mat kurį laiką visiškai nereagavo.

-Lakuna atrodė dar blogiau... Tik aš viską pakeičiau, kad bent jau truputį būtų panašiau į tai kas buvo prieš tai. O daugiausia visi laikosi atokiai nuo šios vietos. Sklando legendos, kad Raverų miestas prakeiktas dėl čia saugomo durklo,-jis aiškino, rodos, visiškai ramiai, atrodė tarsi be jausmų, bet aš vis tiek pastebėjau nežymų virpėjimą balse, lyg jis bandytų išlaikyti prisiminimus, kad jie negrįžtų.

-Tikriausiai tau turėjo būti labai sunku,-tyliai sumurmėjau, bet jis arba neišgirdo arba nenorėjo girdėti, nes staiga sustojo prie vieno iš gana gerai išsilaikiusių pastatų. Tiksliau, tai nelabai atro atrodė panašu į pastatą. Greičiau į akmeninį namelį ar įėjimą į kažką po žeme, apraizgytą juodų medžio šaknų. Aukštas ir iš išvaizdos atrodantis gana galingai medis augo ant to namelio stogo, o juodos lyg venos šaknys leidosi sienomis ir paniro į juodą žemę. Per vidurį žiojėjo juoda skylė. Matėsi tik laiptų pradžia, o toliau nieko. Bet ši vieta, tikriausiai vienintelė kuri turėjo gyvybės šiame apleistame mieste.