Melų pilis

8 Skyrius

Jau buvau pamiršusi kaip keistai atrodo miškas be spalvų. Vėjui pučiant, tamsūs juodi lapai, tarsi juodas rašalas lašantis iš dangaus, krito ant juodos kaip šlapia žemė žolės, kuri kaip baisios voro kojos stiebėsi į viršų.

Aš jaučiausi čia kitaip nei pirmą kartą. Nebuvau išsigandusi. Bet mano mama išpūtusi akis ir užsidengusi ranka burną sukrito ant žemės. Jos akys lakstė nesugebėdamos apimti viso vaizdo. Mano širdį suspaudė užuojauta jai. Prisiminiau kaip ir aš jaučiausi pirmą kartą čia patekusi. Tik man visa tai priimti buvo daug lengviau. Tarsi tiesiog būčiau grįžusi į savo senuosius namus...

Pritūpiau prie savo motinos ir paėmiau už rankos, bet ji, rodos, manęs net nepastebėjo. Jos kvėpavimas padažnėjo, oda pabalo. Ji atrodė, kad tuoj pratrūks.

-Kas... kodėl... viskas... tamsu,-bandydama įkvėpti tarp žodžių lemeno ji. Atrodė tarsi ji būtų vos per plauką nepaskendusi.

Kieranas susirūpinęs priėjo prie jos ir pritūpęs pridėjo du pirštus jai prie kaktos. Mano mama staigiai sustingo, užsimerkė ir tarsi koks maišas sukrito ant žemės. Išsigandusi, kad jai kažkas blogo aš staigiai atsistojau ir užsipuoliau Kieraną:

-Ką tu pdarei?!-surikau ant jo, o tas tik nepatenkintas pažvelgė į mane.

-Tai ką reikėjo. O gal norėjai, kad ją ištiktų panikos priepuolis? Arba dar kas nors blogiau? Ji tiesiog miega,-jo balsas neatrodė piktas, bet taip pat nebuvo ramus. Greičiau jau suirzęs. Kieranas atsistojo ir ištiesė ranką virš mano mamos. Netrukus man bežiurint oras aplink ją suraibuliavo ir jos nejudantis kūnas iš lėto pradėjo kilti į viršų. Atrodė tarsi ramiai miegotų ant nematomos lovos.-Jai viskas gerai. Šitaip bus saugiausia išlaikyti ją sveiko proto,-patikino mane Kieranas.

Galiausiai mes pajudėjome. Paskui mus sekė ore kabanti mano mama, o aš vis neramiai žvilgčiojau sau už nugaros, kad įsitikinti, jog šakos nebraižo jos odos arba, kad ji vis dar su mumis. Žinojau, kad su Kieranu mes abi esame visiškai saugios, bet mano širdį vis vien kankino nerimas.

Netrukus mes priėjome miško pakraštį. Vienoje pusėje iki horizonto tiesėsi ariami laukai, kitoje matėsi kalnas, o ant jo miestas. Pačioje kalno viršunėje dangų rėmė juoda, su daugybę įvairaus dydžio bokštelių, pilis. Namų stogai sudarė laiptų, kylančių į kalno viršūnę įvaizdį.

-Sveika atvykusi į Lakuną. Čia, kaip visi žmonės pavadintų, yra Šešėlių karalystės sostinė,-mums įėjus į miestą pasakė Kieranas.

Ir jei ne jis niekada nebūčiau pamaniusi, kad šis miestas atitinka mūsų šalių sostines. Atrodė, kad čia visi numirė. Visos gatvės, grįstos akmenukais, tuščios. Nė gyvos dvasios. Bet nuo vėjo besivartančios durys, tarsi kažkas jas skubėdamas pamiršo uždaryti, atverti langai ir augančios juodos gėlės ant palangių bei kiemuose, išdavė, kad neseniai čia būta gyvybės. Tik visi atrodė pasislėpė.

-Kur yra visi?-paklausiau. Keista, bet Kiranas atrodė nė trupučio nesujaudintas tokios tuštumos. Tarsi jam tai būtų natūralus dalykas.

-Slepiasi,-po neilgos sekundės trumpai atsakė jis man. Ėjo gatvėmis skubiu žingsniu, tarsi nenorėtų ilgai užsibūti čia.

-Nuo ko?

Jis giliai atsiduso, tarsi mano tokie begaliniai klausimai jį kankintų.

-O nuo ko žmonės slepiasi?-galiausiai atsakė jis man klausimu ir aš supratau, kad tiesaus atsakymo taip ir nesulauksiu. Atsidususi susikišau rankas į kišenes ir pasisukau norėdama įsitinkinti, kad mano mamai už manęs viskas gerai. Tik mano dėmesį patraukė išlindusi pro langą kažkieno maža galvelė, pilku veiduku ir šviesiais, trumpai plaukais. Sustojau norėdama įsitikinti, kad man nesivaidena. Vaikas pažvelgė į mano mamą, kuri atrodė pernelyg ryški šiame juodai baltame pasaulyje, ir tarsi būtų kažko išgąsdintas, vaikas sulindo atgal pro langą. Jį palydėjo garsiai užsitrenkdamos langinės.