Chills & Thrills

1.

Marija mokykloje praleido dar tik tris valandas, tačiau to pakako, kad ji trokštų ją sugriauti ir išniekinti iki gilių pamatų, kaip kadaise naciai pusę Europos. Kartu su draugėmis ji sėdėjo ant akmeninių laiptelių vedančių į vaikinų persirengimo kambarius ir rūkė po trečią cigaretę, šventai tikėdamos, kad tai padės atsikratyti streso ir mokykloje tvyrančios įtampos. Kaip rugsėjo pradžioje, oras buvo gana vėsokas, o danguje galėjai pastebėti lėtai besisunkiančius debesis. Marija ėmė save mintyse keikti, kodėl šį rytą užsisegė juodą klostytą sijoną. Įdegusios ir kaulėtos jos kojos per keletą akimirkų pašiurpo ir ji ėmė drebėti. Metais vyresnės jos draugės, Sofija ir Milda akivaizdžiai jautėsi taip pat, nes ėmė viena kitą raginti greičiau traukti dūmus. Marija numetė biką ant grindinio ir užmynė ant jo savo Alexander Wang aulinuku. Visos trys merginos gausiai apsipurškė brangiais kvepalais ir kikendamos subėgo į mokyklos patalpas.

-Mums būtinai reikia šiandien po pamokų susitikti. Aš neištversiu be kelių taurių mimozos, -ėmė skųstis į spintelę grūsdama prancūzų kalbos vadovėlį Milda.

-Ką tu kalbi, dar tik antra diena mokykloje,-Marija atrėmė galvą į šaltą, metalinį paviršių. -Bet tu teisi, - iš lėto ėmė trankyti galvą į spintelę atkreipdama aplinkinių dėmesį, -Aš jaučiu, kaip šita erdvė iš manęs išsunkia paskutinius lašus sveiko proto, - atsiduso ji.

-Dėl Dievo meilės, Marija, liaukis,- savo ranka sustabdė jos galvą Sofija, - Ir taip ten kažko funkcionuojančio nedaug likę, kam sau šitaip kenkti, idiote tu.

-Cha, cha, cha,- pavarčiusi akis ironiškai nusišypsojo ir pastūmė jos ranką nuo savo plaukų.

-Šūdas, jau septynios minutės kaip pamoka - aš matau savo gėdingą giljotiną visos klasės akivaizdoj - pasibaisėjus suburbėjo Milda ir pasiuntusi keletą oro bučinių, pasileido bėgti link chemijos kabineto.

-Paskambink po pamokos! -riktelėjo Sofija jai pavymui ir sulaukė neaiškaus, atbulo liukso iš savo draugės. Atsisukusi į Mariją ji dar kart pirštais perbraukė per jos plaukus, pakedendama tą dien esančias glotnias, tamsias bangas.

Marija ėmė raukytis:

-Nekenčiu, kai lieti mano plaukus.

-Ką darysi, kai susirasi vaikiną? - šelmiškai pakėlė antakį jos draugė. - Manai išsisuksi be glamonių ir romantiško,- Marija ėmė trauktis pamačiusi, kad Sofija vėl siekia jos garbanų,- plaukų glostymo? - čiupo už sruogos ir skaudžiai ją patempė.

-Žinok, va, todėl aš ir planuoju ištekėt už savo karjeros - kad bjaurūs padarai, kaip tu, neliestų manęs. Ir be to, sakoma, kur du, ten trečias nereikalingas,- iškišo liežuvį ir mirktelėjo ji.

-Ach, kad tu žinotum, kiek daug prarandi atstumdama visus berniukus, -liūdnai atsiduso Sofija.

-Tai jau tikrai, - Marija nenorėjo leistis į beprasmiškus ginčus, todėl neprieštaravo savo draugei. Jos šita tema buvo kalbėjusios trisdešimt ir dar penkis kartus, bet niekas nesugebėjo pakeisti jos nuomonės. Vaikinai mokykloje Marijai kėlė nuoširdų juoką ir begalinį pasišlykštėjimą. Didžiąją jos dalį sudarė hormonais besispjaudantys idiotai, kurie tikėjo, kad merginai pakanka pasakyti stebuklingą frazę „Ką tu vakare?" ir ji tiesiogine prasme jam kris po kojų (geriausia būtų, kad ant kelių). Kita dalis buvo rišlaus sakinio negebantys suformuluoti moksliukai, dėvintys tą patį megztinį visą savaitę. Žinoma, dar buvo keletas gėjų. Kai kurie jų buvo Marijos draugai, tačiau akivaizdu, kad į kavalieriaus titulą jie kandidatuoti negalėjo. Galų gale, vaikino jai vargiai ir reikėjo - ji vos suspėjo suderinti mokyklą su darbu, ir šeimą su draugėmis, kam dar apsikrauti bereikšmiais rūpesčiais?

Merginos išsiskyrė ir nuėjo savais keliais: Sofija nusprendė, kad mieliau likusią pamokos dalį praleis kitoj gatvės pusėj esančioje kavinėje su savo keistokais teatro grupės draugais, o Marija kopė į palėpę, kurioje vyko dailė.

Ją vedė mėgstamiausias Marijos mokytojas Leonas Garšva. Jis buvo apie penkiasdešimties metų, geraširdis ir nuolat pasakodavo įvairiausias istorijas apie menininkus, pradedant tapytoju Gustavu Klimtu baigiant ekstravagantiškomis asmenybėmis kaip Endis Varholas. Ji galėjo valandų valandas klausytis ir kiekvieną jo žodį giliai paslėpti savo atminties kertėse. Tai buvo neįtikėtina ir nuostabu, todėl Marija visada liks dėkinga visiems dievams ir dievukams už galimybę pasisemti žinių apie dalykus kurie ją intrigavo.

Pasiekusi paskutinius laiptelius ji giliai atsiduso ir įėjo į palėpę. Sunkiai pasakytum, kad ten vyko pamoka, greičiau naujos parodos atidarymas. Tuzinas trečiokų zvimbė po patalpą tempdami paveikslus ir skulptūras velniai žino kur, Garšva šaukė ant mokyklos pavaduotojos ir baisiai įniršęs mojavo rankomis, o ji šaukė atgal. Vaizdas buvo komiškas, tačiau pažįstamas. Pajutusi, kažkieno ranką sau ant galvos, veliančią jai plaukus, Marija suirzusi atsisuko.

-Sveika sugrįžus į šį fantastišką pragaro urvą ir tu, mieloji, -į rankas įgrūdo Dovydo skulptūros kopiją Adas, vienas iš šauniausių berniukų mokykloje, tačiau skaudžiai besinešiojančių faktą, kad mergaitės jam rūpi tiek pat, kiek Marijai šiluminiai tvermės dėsniai. Ji nusišypsojo ir negalėjo patikėti, kad ir vėl prasidėjo nauji metai šitame pakvaišusiame beprotnamyje.