Chills & Thrills

5.

Vos atsimerkusi Marija pamatė šešias poras išsigandusių akių spitrijančių į ją.

-Ačiū Dievui, nereiks kviesti seselės, -lengviau atsiduso Viktorija, mokyklos liežuvautoja ir apskritai nelabai maloni mergaitė.

-Vaikeli, gal atnešti vandens? - paklausė susirūpinęs Garšva.

Marija linktelėjo ir pasibaisėjusi ėmė ramstytis į grindis, tačiau iš abiejų pusių už alkūnių pagriebę mokytojas ir tas pats nepažįstamasis, padėjo jai atsikelti. Vos išsistiesus, jai vėl ėmė suktis galva, todėl peržvelgusi kambarį susirado taburetę.

Nepažįstamasis dingo, tačiau sugrįžo mokytojas su stikline vandens. Marija padėkojo ir iš kuprinės išsitraukė tabletę. Nurijusi vaistus ir pabaigusi vandenį ji išgirdo bendraklasių šnabždesius.

-Aš beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad ji nėščia, - tarė Viktorija

-Nebejuokauk, ji niekad gyvenime nebuvo vaikino prisileidusi arčiau nei per du metrus. Drįsčiau abejoti, ar išvis kada nors bučiavosi, - prunkštelėjo Elena, kita mokykloje garsi žiurkė.

Žavu. Marija taip smarkiai sukando dantis, kad bijojo jog išbyrės. Giliai širdyje žinojo, kad jos kalba, nes yra tuščios, neišailavinusios ir šlykščios. Tai nieko nereiškė. Tačiau vistiek jai kilo pyktis ir noras suknežinti jų makaules bei apkarpyti liežuvius.

Piktai įsistebeilėjusi į savo raudonai nulakuotus nagus ji išgirdo, kaip kažkas atsikrenkštė, norėdamas atkreipti į save dėmėsį. Pakėlusi akis, Marija pamatė droviai besišypsantį paslaptingąjį vaikiną. Ji šyptelėjo jam atgal ir jis pasisveikino:

-Labas.

-Labas, - atsakė ji atgal.

-Neturėtum klausytis jų tuščių plepalų. Kažkada girdėjau, kad merginos, kurios viena kitą apšaukia kekšėmis, turi devyniasdešimt devyniais procentais daugiau tikimybės susirgti chlamidioze, - prieš ją atsisėdo vaikinas.

Marija bandė išlikti šalta, tačiau prapliupo juoktis priversdama nepažįstamąjį ir vėl nusišypsoti.

-Gali būti, tik apmaudu, kad jos vargiai užrašytų ligos pavadinimą paraidžiui, - pritarė ji.

-Emilis, - ištiesė ranką žavus vaikinas.

-Marija, - pasilenkė į priekį ir švelniai paspaudė jo delną, - Naujokas? - paklausė Marija.

-Ar taip akivaizdu? - linksmai suraukė antakius Emilis.

-Ne, tiems kurie nepažįsta mokinių. O aš pažįstu visus, - atsirėmė į delną ji.

-Visus?- nelabai patikėjo naujokas.

Marija linktelėjo:

-Turiu kvailą talentą įsiminti aplinkinių veidus. Dar blogiau -vardus ir pavardes.

-Oho, - apsimetė susimąsčiusiu Emilis, -Na, tai nėra toks jau blogas talentas, - kiek nerimastingai pirštais braukė per džinsus ir galiausiai užkabino juos už diržo kilpų.

-Niekad nesakiau, kad jis blogas, tik kiek nenaudingas, - Marija nevalingai pasislinko arčiau nepažįstamojo, - Supranti, aš tikrai mieliau įsiminčiau dar penkis šimtus prancūzų kalbos veiksmažodžius, ar Amerikos valstijų sostines, o ne žmonių, kurie man nieko nereiškia, veidus.

Vaikinas atrodė susidomėjęs ir kiek nustebęs Marijos siekiais. Šyptelėjęs jis dar kart nužvelgė jos išvaizdą - netvarkingos tamsios garbanos įrėmino jos išraiškingus bruožus : aukštus skruostikaulius, vešlius antakius ir pavargusias, bet nepaprastai gilias akis, kurios buvo padabintos juodais paakiais - nemigos ir paslaptingumo ženklu. Juk niekad negali žinoti, ką tai reiškia. Galbūt žmogus visą naktį tapė, rašė romaną, kalbėjo su senu draugu telefonu, o gal verkė, arba šoko klube iki paryčių. Emilis manė, kad tai žaviausia būtybė, kokią yra sutikęs šiame gyvenime ir norėjo sužinoti apie ją kuo daugiau.

-Tu man patinki. Norėčiau, kad supažindintum mane su miestu, jei tu nieko prieš, - tiesmukiškai išbėrė jis ir nervingai perbraukė per savo plaukus, vildamasis, kad prieš jį sėdinti mergina nepastebės jo jaudulio.

Šis pasiūlymas buvo toks netikėtas ir kartu jaudinantis, kad Marija pajuto, kaip smarkiai ima plakti jos širdis. Vaikinas ją intrigavo, bet prieštaravo jos nusistatymams ir principams. Nors į jokius santykius ji nebuvo įsivėlusi, Marija nebuvo naivi. Ji skaitė knygas, žiūrėjo filmus ir žinojo, kad vaikinai yra daug mėšlo keliantys padarai. Ir nepaisant to, kaip akiplėšiškai skambėjo šie jo žodžiai ištarti po poros minučių nuo susipažinimo? O vis dėlto, kaip ją tai suintrigavo ir žavėjo. Šiomis dienomis retai surasi tokį drąsų prisipažinimą. Marija nusprendė šiek tiek pakankinti vaikiną, kad išloštų laiko apmastymams :

-Tu ne vietinis? Ir kodėl aš? - rausvus skruostus ji bandė paslėpti užmesdama kelias sruogas ant veido.

Emilis nesutriko ir vėl išpyškino:

-Nemeluosiu, tu labai graži. Ir taip, Vilniuje gyvenau tik kelis mėnesius kai buvau dvejų.

Marija pajautė, kad ima vartyti akis.

-Tačiau tai ne viskas, - ėmė gintis naujokas, - tu atrodai protinga, man patinka kaip tu kalbi, beje Garšva sakė, kad esi geriausia piešėja visoje gimnazijoje. O aš tapau - manau turim daugiau bendro nei tu gali įsivaizduoti, - bandė įtikinti jis.

Marijai patiko jo atsakymas. Kiek pasimaiviusi jog nepaparastai mąsto ji nebesulaikė šypsenos, juokingai suraukus lūpas išpūtė orą ir pagriebė iš jo rankų telefoną. Vaikinas iš pradžių nustebo, tačiau suvokęs link ko suka Marija, lengviau atsipūtė.

Įvedusi savo numerį į jo pilką iPhone, ji užsimetė kurprinę ant pečių ir atsistojo.

- Aš laisva šiandien po pamokų, arba ryt... -Marijos žodžius pertraukė skambutis, -...nuo šeštos.

-Gerai, - atsakė Emilis, -Lauk mano skambučio.

Marija linktelėjo ir pirmoji iškūrė iš kabineto. Ji jautėsi it paklaikusi. Išvis, kas čia per pamokos, per kurias darai ką nori? Visas gyvenimas kažkoks jovalas. Bet žavus jovalas. "Ir žavus naujokas" pamanė ji.