Chills & Thrills

4.

Marija pabudo su vakarykščiu makiažu ir skaudančia galva. Pasirąžiusi ji nuo kūno nuplėšė šiltus patalus, tačiau netrukus ir vėl sukrito į viliojančią lovą. Keturios valandos miego jai tikrai atsilieps šiądien ir nuo šios minties ji net nusipurtė. Dar kartą pasimuisčiusi prisivertė išlipti iš lovos ir pajudėjo link vonios kambario. Išsinėrusi iš apatinių, išoko į dušą ir atsistojo po plikinančia srove. Keletą minučių mintimis sudarinėjo knygų, kurias reikia pasiimti į mokyklą, sąrašą ir išpeikė save dėl sunkių pagirių.

Kai pagaliau susiruošė, nusileido į virtuvę ir pamatė bepusryčiaujančius tėvus.

-Labas rytas, dukryte,- tarė mama ir gurkštelėjo kavos.

-Labas rytas,- atsiduso Marija ir atsisėdo prie stalo numetusi kuprinę šalia kėdės.

-Su tavo tėčiu girdėjome, kad vakar vėlai grįžai, ir dar su broliu?- kilstelėjo antakį Kristina, Marijos mama, laukdama pasiaiškinimo.

-Taip. Vakar ilgai darėme namų darbus pas Mildą ir užsnūdome. Atsiprašau, daugiau tai nepasikartos,- tarė Marija vildamasi, kad šį poelgį gimdytojai praleis pro pirštus.

-Tikiuosi taip ir bus,- griežtai pasakė tėtis, tačiau jo akys šypsojosi ir Marija lengviau atsiduso. Jos tėvai niekada nebuvo ypatingai įkyrūs ir draudžiantys. Viskas jų namuose vyko remiantis protinga laisve ir diplomatišku atvirumu.

Sudėtingesnis variantas buvo Marijos vyresnysis brolis, Aleksas. Jo paauglystė buvo kur kas triukšmingesnė nei sesers. Sulaukus šešiolikos jam buvo diagnozuota maniakinė depresija. Tai buvo paveldima liga, ja sirgo prieš keletą metų mirusi jų senelė. Mariją nuolat aplankydavo mintys, kad šis sutrikimas - tai lyg rusiška ruletė. Ja galėjo susirgti ir jos mama, bei ji pati. Ši liga pasireiškia manijos, arba depresijos epizodais - perdėtu veiklumu ir gera nuotaika, arba ištisu gulėjimu lovoje ir bandymais žudytis. Tokia jau buvo tiesa. Aleksui manija buvo dažnesnė. Marija niekad nepamirš kiek ašarų jos su mama išliejo, kai brolis visą savaitę elgėsi kaip beprotis. Pasyvaus būdo Aleksas buvo kaip cukraus perdozavęs penkiametis - keldavosi penktą ryto kepti blynų, kankindavo save fiziškai pradedant bėgiojimu baigiant boksu, laidė nejuokingus juokelius ir elgėsi kaip pasileidusi kekšė. Keturiolikmetė ji ne vieną rytą nusileidusi laiptais į svetainę joje rasdavau labai nuogų ir labai jaunų merginų, miegančių ant kilimo. Visą tai vainikavo kartas, kai Aleksas nusprendė sesutę nusivesti į kiną ir važiuojant namo ėmė lyg apsėstas didinti greitį. Marija dar niekad nebuvo tokia išsigandusi, klykė kaip pašėlusi ir purtė brolį, vildamasi pabudinti iš šio apsėdimo. Vis dėlto, jiems nepaprastai pasisekė ir abu išvengė avarijos ar sužalojimų. Tą kart tėvai iškart iškvietė medikus, kurie paskyrė psichiatro pagalbą. Nuosekliai geriant vaistus tokių įvykių beveik nebūna, tačiau Aleksas akivaizdžiai nebe toks koks buvo anksčiau. Jis visuomet buvo tykus ir kiek piktas vaikas, tačiau po ligos diagnozavimo jis visiškai prarado savo asmenybę, ar bent jau kas buvo iš jos likę.

Baigusi savo pusryčius Marija pasilenkė pabučiuoti į skruostą tėtį ir tuomet mamą. Galbūt daug kam atrodė tai vaikiška, tačiau Marija be galo gerbė ir mylėjo savo tėvus, bei jautė jiems prieraišumą.

Dar kart mostelėjusi atsisveikinant ji užsisegė aulinukus ir apsivyniojusi degtine dvokiančiu šaliku, iškūrė pro duris. Geras dešimt minučių ji žingsniavo link mokyklos, savo mintis skandindama ausinukuose, iš kurių sklido Fleetwood Mac hitai. Pasiekusi savo spintelę paskubomis sugrūdo švarkelį ir nesėkmingai bandė uždaryti spintelę. Susierzinusi spyrė į ją su koja. Marija sulaukė nepatenkinto matematikos mokytojos žvilgsnio, tačiau apsiėjo be replikų, o spintelė liko sandariai užkirsta, tad ji liko patenkinta ir patraukė link istorijos kabineto.

Pamoka ėjo begalo lėtai. Marija norėjo vemti ir jai visiškai nerūpėjo, kad Steponas Batoras įkūrė Vilniaus universtitetą. Jai taip pat buvo nusišvilpt į tai, kas tas Kojelavičius, ar kuo nusipelnė Vazų dinastija. Marija norėjo vemti. Ir kuo greičiau.

Pajutusi, kad gerklėje kaupiasi vakarykštės nuodėmės ji pakilo iš vietos ir netarusi nei žodžio, nes bijojo apsivemti prieš visą klasę, išlėkė iš kabineto. Dėkui Dievui, mergaičių tualetas buvo čia pat. Įsiveržusi į pirmą kabiną ji puolė ant kelių ir dešine ranka bandė patraukti savo plaukus nuo veido. Atsikračiusi šlykštaus jausmo papilvėje jai palengvėjo. Veidu nutekėjo pora ašarų, tačiau praskalavusi burną vandeniu Marija šiek tiek atsigavo ir pajudėjo atgal kabineto link. Ją krėtė šaltis ir ji ėmė dar labiau save peikti, kodėl jos su draugėm devyniasdešimt procentų laiko kartu praleidžia gerdamos. Taip pat ji labai nustebo, nes kaip ir vakar įtikinėjo Sofiją - ji nevėmė jau gerus penkis metus.

Praslinkus dar vienai nuobodžiai dienai, liko paskutinė pamoka. Dailė, Marijos mėgstamiausia. Įkopusi į prakeiktą palėpę ji vos nenualpo ir vos pradarius duris jai pasidarė labai karšta, o akyse juoda. Marija bandė įsikibti į durų rankeną, tačiau jos kūnas begėdiškai pasidavė žemės traukai. Mergina buvo įsitikinusi, kad tuoj sudribs ant grindų, susitrenks smegenis ir praras dar daugiau jose esančių ląstelių, tačiau jos liauną kūnelį sučiupo kažkieno tvirtos rankos ir neleido nukristi.

Dar kart norėjau pasakyti, kokia esu dėkinga visiems skaitantiems. Prašau, nepagailėkite votes. Siunčiu milijonus bučinių.
-Cata