Don't let me down II

Untitled Part 2

- Louis?

- Labas, seniai matėmės - Nusišypso švelnia šypsena

- Taip... tikrai seniai - Nežinojau kaip reaguoti į jo pasirodymą.

- Kaip sekasi? Girdėjau kas nutiko su Zayn - Jis liūdnai šypteli.

- Na neskaitant to ką girdėjai, tai sekasi pakankamai gerai, turiu kur gyventi, ką valgyti, dirbu.

- Nieko netrūksta? Gal reikia kokios pagalbos? - Maloniai pasiteirauja.

Norėčiau jam pasakyti visas savo problemas, tačiau vietoj to tiesiog pasakau:

- Viskas gerai, tikrai nieko netrūksta.

- Na tuomet jau bėgsiu, turiu reikalų - Jis pamojavęs dingsta už durų.

Supratau, kad su jo išėjimu dingo ir mano šansas atsistoti ant kojų, pamirštu paskutines viltis grįžtu prie darbo.

Po darbo patraukiu tiesiai namo, daugiau neturiu kur eiti.

- Brangioji kaip puiku, kad jau grižai! - Mane pasitinka tetulės balsas.

Vos spėjusi nusiauti batus esu pagriebiama už rankos ir traukiama link svetainės.

- Brangioji nepatikėsi kas pas mus užsuko - Su jos žodžiais mano žvilgsnis susiduria su tomis pačiomis žydromis akimis.

- Mano anūkas, kuris jau visais buvo mane pamiršęs - Su pasipiktinimu, bet tuo pačiu su meile balse pasakė tetulė.

- Pasisveikink čia Louis

- Emmmm labas - Sutrikusi pasisveikinau jis tik pamojavo.

- Močiūt, mes jau pažįstami.

- Oh tikrai? O kaip jus susipažinote? Kodėl aš apie tai sužinojau tik dabar? - Užmėtė mus klausimais.

- Močiūte aš tau viska papasakosiu, bet dabar norėčiau pakalbėti su Lola, mes labai seniai nesimatėm ir turim ką aptarti - Su tais žodžiais jis nusitempė mane į mano kambarį.

- Lola ką tai reiškia? - Jis sutrikęs mane nužvelgė.

- Na aš čia gyvenu.

- Kaip tu čia atsidūrei? Kaip ilgai tu čia?

- Po įvykių su Zayn mano tėvai mane išvarė ir man teko ieškoti sau namų, tad mane priglaudė tavo močiūtė.

- Tu sakei jog viskas puiku, man tai neatrodo į ,,viskas puiku" - Jis piktai mane nužvelgė.

- Na apie namus ir darba aš tau nemelavau, o man tai ką dabar turiu visko užtenka tad viskas puiku - Piktai atsikirtau.

- Nu tu ryškiai nusišneki...

- Oh tik nereikia - Pavarčiau akis.

- Gerai, turiu dar viena klausima, paskutini.

- Klausk.

- Tu moki mano močiūtei?

- Tai ne žinok nemokamai gyvenu - Pradėjau skėsčioti rankomis.

- Na viskas, kraukis daiktus - Jis čiupo prie lovos gulėjusi krepšį ir pradėjo krauti mano daiktus.

- Tu... tu išmeti mane?- Išsigandusi tariu.

Jis atsisuka į mane pakraupusiu veidu:

- Iš proto išsikraustei? Aš keičiu tavo gyvenamają vieta.

- Ta prasme? - Nesupratusi žiūrėjau į jį.

- Aš gyvenu vienas, kambarių bute supranti link kur suku?

- Ammmmmmmm.

- Aš noriu, kad gyventum su manim, nemokamai - Pavartė akis.

- Bet aš negaliu su tavim gyventi

- Kodėl? - Nesuprates paklausė.

- Nes aš negaliu nemokamai gyventi su tavim - Bandžiau jam paaiškinti.

- Oh, na gali gaminti man maistą, tai bus puikus užmokestis. - Jis plačiai nusišypso.

- O dabar arba tu susidedi savo apatini trikotažą ar tai padaryti man? - Pakilnoja antakius.

- Eik eik tik - Nustūmiau ji nuo komodos.

- Gerai, einu pranešiu močiutei apie tavo išsikraustymą.

Kroviausi daiktus drebančiomis rankomis, bijau to kas gali nutikti man persikrausčius, bijau permainų, jaučiu jog tai geruoju nesibaigs.