Don't let me down II

Untitled Part 3

  Susikrovusi daiktus ir palikusi pinigus už nuoma, nusileidau į apačia kur sėdėjo Lou ir gėrė arbata. 

- O kur teta? - Nusileidusi paklausiau.

- Ruošia daug maisto, kad kaip ji pasakė nemarinčiau tave badu

- Nejaugi tu galėtum? - Nusišypsojusi paklausiau.

- Na mano planuose buvo rūsys ir grandinės, bet galima pamėginti ir bada - Nusukęs akis pasakė. - Tačiau pamatęs mano išsiplėtusias akis greitai pridėjo - Ei ei aš juokauju.
- Tavo juokeliai verti medalio - Pavarčiau akis. 

- Matai kaip tau pasisekė.

Nespėjus man atsikirsti į svetaine įžengė teta su krūva maišų ir indų. 

- Oho, ilgai turėsim ką valgyti - Ištiesė link maišų rankas Lou.

- Nu, trauk rankas, čia viskas mergaitei - Per rankas jam sudavė teta.

- Močiut tu pažiūrėk į ja, kur jai viskas tilps?

- Tilps, niekur nesidės - Pasakė teta. - Taip pat karta į savaite lauksiu, kad pasiimtume daugiau maisto.
- O kodėl tu man taip nesakei? - Suraukė antakius Louis.

- Nes tu ir taip storas ir valgai daug, o jeigu man tektu visai savaitei gaminti tau maistą, aš jau seniai bankrutuočiau. 

- Nu gražiausia...

- Palaukit dar pyrago įdėsiu - Teta vėl dingo iš mūsų akiračio. Vos jai dingus Lou pasilenkė link manęs.

- Tu juk pasidalinsi maistu su manim, tiesa?

- O kas man už tai? - Tyliai paklausiau.

- Aš galiu daug ką pasiūlyti - Tai sakydamas jis švelniai užkišo plaukus man už ausies ir pasilenkė dar arčiau. Mano širdis pradėjo plakti daug greičiau nei įprastai. Išmušė karštis, labai seniai taip nesijaučiau. 

- Ir ką gi? - Paklausiau taip tyliai jog pati vos išgirdau.

- Mano galimybės didelės ir norai dideli - Jis buvo jau kelis milimetrus nuo mano lupu ir aš tikrai pagalvojau, jog jis mane pabučiuos, tačiau vos užsimerkiau jis greitai atsitraukė kelis žingsnius nuo manęs, jau norėjau pradėti skandalą jog jis tyčiojasi iš manęs, bet pamačiau jog iš svetaines ateina teta ir tada supratau kodėl jis atsitraukė. 

- Močiute, aš einu sukrausiu į mašiną visus daiktus, o jus atsisveikinkit - tai pasakęs jis dingo už durų.

- Oh brangioji aš taip tavęs pasiilgsiu - Ji čiupo mane į glėbi.

- Teta juk aš atvažiuosiu jūsų aplankyti, nesijaudinkite - Bandžiau nepradėti verkti.
- Tu man tapai kaip tikra anūkė.

- Teeeeta nuuuuuuu - Jau jaučiau kelias ašaras ant savo skruostu.

Kuri laiką dar stovėjome apsikabinusios kol neatėjo Lou.

- Nagi, mums jau laikas. Atsitraukiau nuo tetos ir patraukiau prie durų.

Lou taip pat apkabino teta ir mes pasukome link mašinos. Vos spėjome nuvažiuoti kelis metrus kai pajaučiau ašarų banga ir jau nesitvardžiau ir pradėjau stipriai verkti. 

- Ei kas nutiko? - Išgirdau susirūpinusi balsą.

- Viskas gerai, tiesiog ji man buvo kaip mama, aš jos pasiilgsiu.

- Juk neišvažiuoji amžiams , mes gyvensim vos 20 minučių kelio nuo jos, galėsi kada norėsi ja aplankyti - Švelniai nuramino ir uždėjo delną ant mano šlaunies.

- Tikrai? - Apsidžiaugiau, kad taip arti gyvensim.

- Taip, tik yra viena problema.

- Kokia? - Vėl pradėjo kauptis ašaros.

- Tu turi teises? Nes aš tavęs visur tikrai nevežiosiu. 

- Nea... 

- Na bus proga išmokti, nesijaudink padėsiu išmokti, pradėsim nuo kitos savaitės - Sustojo prieš šviesoforą.

- Ačiuuuu - sušukau ir kiek sugebėjau ji apkabinau, tačiau neišlaikiau pusiausvyros ir netyčia prisiliečiau lupomis prie jo lupu kampučio, kai suvokiau ka padariau greitai atsitraukiau ir nusisukau į langą. Bet kai atsisukau į ji, jo lupose žaidė maža šypsenėlė.