*Be pavadinimo*

Ydų gėlė

        Mano narcizai pražydo darželį. Nors narcizai man nepatinka. Įtikink žmogų, kad jis tau svarbus ir jis pamils narcizus. Taip pamilau ir daugelį tavo ydų. Tikėjau tavo žodžiais, tačiau galų gale tikėjau tik kas antru žodžiu, kuris neskambėjo kaip tobulo gyvenimo paieška. Vėliau girdėjau tik keiksmus, nes tai leido suvokti kaip nekenčiu jų ir tavęs. Tada neapykanta virto į savigraužą. Man nepatiko narcizai, nepatikai ir tu, nemačiau dienos, gyvenau tik naktim. Šypsena kraupiai dirbtinė, o tau tai buvo normalu, nes iš savo samojų juokiesi garsiau nei sugebu perrėkti tylą. Tu rėkei, garsiai ir stipriai, pykai, kai supratai realybę, kai išlindai iš savo džiunglių. Ar man skaudėjo? Man skaudėjo visą laiką, nes man nepatiko narcizai, o tu leidai man norėti jų. Narkotikas tapai ir tu ir narcizai... Tada nusprendei užtrenkti duris, kai aš bandžiau tiek kartų. Tau pavyko, tai padaryti su trenksmu. Dabar skaudėjo ir man. Skaudėjo, nes tau nepatiko mano gerberos, tau rūpėjo tik narcizai. Tačiau, nebijok, skausmas dingsta, po truputį. Man jau geriau. O tau? Ne, tau vis rūpi narcizai, neklausiu. Tegul tavo narcizai išbujoja, tegul tavo narcizai stebina visus, tačiau nepamiršk gerberų ar rožių ar dar pusšimčio gėlių.