*Be pavadinimo*

Laiškas Tau.

     Ilgai galvojau ir svarsčiau kaip pradėti laišką Tau. Tokiam tyram, bet pakvaišusiam žmogui. Nerašiau banalaus labas, nes tai tau nepaliktų įspūdžio. Nerašiau ir klausimų kaip tu gyveni. Apsimetu, kad man nerūpi (nors aš tavęs nė nepažįstu, tai kaip galėtum man rūpėt). Vis dar ieškau kažko orginalaus. Nerasiu. Ir neapsimesiu, kad ieškosiu dar.

     Mano balsas kiek prikimęs ir gergždžiantis, tad negaliu tau nieko pasakyti. Parodyti? Norėčiau galbūt visą pasaulį parodyti, tačiau kas iš to jei aš nekalbėsiu, o tu nesiklausysi. Tada mes kartu klausysimės to nuostabaus gyvybės garso. Apsimesiu poete ir tau nupiešiu gražiausią paveikslą. O tu stebėsiesi mano talentingu oratorės tembru.

   Sunkios rankos manęs neklauso, o pulsiukas kojoje praneša, jog visko gana. Ir pagaliau tu išdrįsti paklausti kam rašau, jei vis tik svaičioju nesamones.

   Noriu tave apkabinti. 

    Kodėl? Akivaizdžiai man trūksta logiškumo. Tiesiog tavo klausimas toks lauktas, tačiau neturiu į jį atsakymo.

Tu – visai nepažįstamas, tačiau toks artimas žmogus, koks man nebus niekas. Noras rašyti tau man plūstelėjo taip staiga lyg nieko kito man nereikia. Ir ar man reikia ko nors? Reikia tik laiškų tau. Nelogiškų, nesamoningų, tačiau mano laiškų TAU. Noriu tau rašyti. Ar atstumsi mano raides ar paversi jas savo namais. Tau spręsti.

Tačiau aš visada šalia, kad ir koks bebūtų atsakymas.

Raidė ir taškas.••