*Be pavadinimo*

Nieko logiško

Atstumas. Atstumas nuo visų. Tavęs, manęs, pasaulio. Kosmosas. Net tas arčiau. Pažvelk į žvaigždes, jos laukia apkabinimo, jos laukia tavo žvilgsnio. Einu slėptis į krūmus. Po lapais? Ar ten saugiau nei paviršiuj kvėpuoti susmirdusiais gyvųjų lavonais? Pūvantys lapai bent nekalba, jie dėmesingai klauso. Nori kartu? Vargu ar atlaikysi vasaros rudens žvarbias liūtis. Tokių nebūna? Užsimerk. Pajusk tą lengvą prisilietimą vasaros naktų ir laukinį atgrasų šaltį. Tada juos sudėk ir gausi būtent tai. Neišskirsiu. Nepabėgsiu. Skristi negaliu. Eiti skauda rankas. Jos nereikalingos vaikštant? Tuomet tu nėjai per stiklais išklotą kelią, o rankos neplūdo sula apkabinus erškėtį. Tyla. Sumanu. Crazy? Nemeluok gyvenimui. Gali meluoti man, sau, tačiau tik ne gyvenimui. Jis nenusipelnė šiurkštumo. Tai ne švitrinis. I want to die someday. Rlly? Gyvenimo kosmosas tave užmuš greičiau nei spėsi įgyvendinti bent pusę savęs. Kas numatyta? Tai tik tavo naktinių šnibždesių reikalas ir nesvarbu kam tai šnibždėsi. Juk sako, kad naktimis išsakoma daugiausia tiesos. Abejoju šiuo ir kitu faktu. Niekas nenuspręs kada mano pašnekesiai yra teisybė. Jei ką nors mylėsiu dieną nuoširdžiai iš visos širdies, tai nepasikeis ir naktį, ir tai pasakysiu dieną. Iš tiesų nekenčiu dienos. Ji surakina šalčiu ir nuovargiu. O ką jau pasakyti apie tragišką jos elgesį su viskuo... Taigi naktis yra geriau. Laisvė. Begaliniai troškimai pildosi. Tyliai, pamažu. Paslapčia ir nematomis. Jei galėčiau apibūdinti nerimą tvyrantį ore ir baimę, tai būtų kažkas tarp prasto gyvenimo ir prastos regos, įterpiant viską kas aplink. Nuostabu. Nepaprasta ir kausto. Aš išsilaisvinsiu. Tai padarys visi. Ne, visi nesugebės. Visi nesugeba nieko. Kiekvienas individas, taip. Tačiau ne visi. Ne tie ir ne anie. O kas jei dabar nusiplėšiu visą odą ir šoksiu į šaltą ežerą? Manau mirsiu nuo ko? Neaišku. Gal tada pasauliui išstaugsiu kaip myliu, noriu, nekenčiu. Gal tada manęs klausys šiltas gyvenimas supantis mane. Ir pūvantys visi gal šauks kartu. Nors vargu ar kiti pasiduos man. Man niekas nepasiduoda.

Kartono gabalas. Gal dėžė buvusi pas benamį? Kas gali atsakyti? Labai įdomu. O jei ir taip, pasveikink su nuostabia diena jį. Neminėk nieko. Šaltis ir tik jis pasiima nuoširdžiausias šypsena ir paverčia mus zombiais. Aš savanaudė bitch. Gėda, nes visus kaltinu savanaudiškumu, tačiau pati esu tokia. Nors ar galima kaltinti nekalta mažą katinuką, kuris pasimetęs ir nesuvokia aplinkos. Tai bene pats gražiausias superherojus mano akyse. Mintys šokinėja kaip ir pridera psichei. Ar galima kaltinti... No no, nereikia to bullshit. Apsieikime ir be didesnių keiksmažodžių. Trapumas gyvybės jaučiamas nuolat. Skruzdės nuolat miršta, nes mums neįtinka. Vorai gyvent išvis nenusipelno. O tarakoniukas bando išmaitinti šeimą, o pakeliui jis irgi užmušamos. Kokia gyvenimo neteisybė mėtosi po kojomis. Kokia neteisybė. Bet kodėl nei viena citata negali padėti išspręsti socialinių problemų, tai tik sukelia skandalus. Kodėl negaliu parašyti laiško. O rezgu neaiškios kilmės sakinius? Kaip trimečiui vaikui klausimų per daug. Absurdas? Toli iki to. Legalu? Žolė neparduodama. Bet vartoti galima. Pašaliniai neįleidžiami. Pasakyta ir nė kiek man tai nieko nesako. Ar turėtų? Atsirišo batas. Ir lova jau atšalo, net nebesmagu bus grįžti. O mintys vis dar giliai geruose prisiminimuose. Blogai? Ar turiu tokių? Vieną kitą tik. Bet čia pradžiai, kai statymai padidės gal bus ir daugiau.