Black rose [LT]

1 Skyrius

Šiandien kaip niekada yra karšta diena. Namuose karščiau negu lauke, tad mudvi su Dakota nusprendėme susitikti parke po medžiu, prie tvenkinio. 

Apsirengiau kuo ploniau, plaukus susirišau į uodegą, kad bent sprandui būtų vėsiau. Įsispyrusi į basutes išėjau į miesto šurmulį. Buvo vidurdienis. Pats blogiausias laikas susitikti su drauge, tačiau daugiau negu minutės nepakęsčiau namuose. Saulė pačiame zenite degino man pakaušį, nebuvo jokio debėsėlio, pranašavusio bent minutės atokvėpio. Žmonių šiame mažame miestelyje, Bretaune, šiuo metu nevaikščiojo: termometras rodė 30 laipsnių karščio; be to, šeštadienis, diena, kai gali kiurksoti namuose prie ventiliatoriaus ir žiūrėti televizorių. Automobilių niekur nematyti, todėl perbėgau perėją per raudoną šviesą ir kaip tik bėgant pusiaukely šviesaforas nušvito žalia šviesa.

Parkas visai netoli mano namų. Dešimt minučių pėsčiomis. Vis dėlto paspartinau žingsnius, kad tik greičiau atsirasčiau šalia Dakotos, ant suolelio, kai uosis teikia palaimingą pavėsį. Už kampo pamačiusi parką perėjau dar vieną perėją, šįkart palaukiau žalios šviesos, ir pastebėjusi draugės mojuojančią ranką, atsakiau tuo pačiu.

Likus keliems metrams iki suolelio, Dakota prabilo:

- Tavo mėgstamiausi, - vietoj pasisveikinimo ji padavė man šokoladinų ledų.

- Ačiū, - šyptelėjau atplėšdama pakuotę.

Garbanoti kaštoniniai Dakotos plaukai žvilgėjo šviesoje; jos rudose akyse pamačiusi žaismingas kibirkštėles paklausiau, ką ji norinti man pasakyti.

- Žinai Brianą? - paklausė ji laižydama karamelinius ledus.

Susiraukiau.

- Turi omeny Brianą, kuri domisi mistiniais daikčiukais?

Briana - bendraklasė, su kuria kartais pabendraujame. Nors neturiu nieko prieš, kad ji renka pegasų, elfų, fėjų, vilkolakių ir kitokių būtybių statulėles, turi vien tik knygų apie būrimą, dvasias, mitines būtybes biblioteką ir savo kambarį yra pavertusi tų visų daiktų sandėliu, man tai atrodo truputį keista.

- Tą pačią. Ji mus pakvietė į namus parodyti knygą, kurią nusipirko kažkokiame mieste, kai buvo išvažiavusi trim savaitėm.

- Kokią knygą? - nelabai susidomėjau šiuo pakvietimu, tačiau lažinausi, kad knyga yra apie mistiką.

- Galėsime sužinoti tik atėjusios, - palingavo galva Dakota.

- Gerai, - sumurmėjau pirštu valydama suknelę nuo šokoladinių ledų. Tiesiog puiku.

Toliau valgėme tylėdamos. Žvelgiau į antis, plaukiojančias tvenkiny. Vėjelis maloniai dvelktelėjo ir aš užsimerkiau. Pajutusi prakaito lašelius ant veido atgalia ranka juos nusibraukiau.

- Karšta kaip pragare, - atsidusau.

- Tai jau tikrai, - pritarė draugė kankinės balsu.

Baigusi valgyti nuėjau už kelių metrų stovinčios šiukšlių dėžės išmesti ledų popierėlio. Įmetusi staiga užsimerkiau, nes saulės žybsnis apakino akis. Kažkoks daiktas atspindėjo saulę. Pasižiūrėjusi iš arčiau, kad ir kaip dvoktų supuvusiais dievas žino ko, pamačiau apyrankę. Šiukšlių dėžėje.  Ji buvo sidabrinė su juoda širdele bei apsidabruotais kraštais; apyrankė slėpėsi už koka kolos skardinės. Buvo nemalonu traukti daiktą iš šiukšliadėžės, bet šis papuošalas vertas tokio pasiaukojimo. Nusijuokiau pati sau ir šypsodamasi grįžau prie Dakotos.

- Ko ieškojai šiukšlyne? - paklausė ji.

- Spėk iš trijų kartų, - sukikenau paslėpdama apyrankę už nugaros.

- Hm, ką tu galėtum traukti iš šiukšlyno? Tai turėtų būti labai svarbu. Galbūt, - prisimerkė Dakota taip, lyg iš mano akių galėtų sužinoti, - banknotas?

- Ne, - papurčiau galvą ir parodžiau jai apyrankę.

Draugė nustebo. Tikriausiai nesitikėjo, kad kažkas išmestų tokią gražią apyrankę. Paėmusi į rankas ji vertino šį gražų daikčiuką.

- Ji tau netinka, - konstantavo kaip faktą Dakota. Vienoje rankoje laikydama ledus ji užsimovė apyrankę ir iškėlė ranką į viršų, jog pasigrožėtų.

- Bet aš  ją radau! - šūktėlėjau ir numovusi nuo jos rankos apyrankę paslėpiau savo delnuose. - Žinau, kad ji man netinka. Bet man patinka širdutės.

- Taip. Vienu ritmu plakančios širdys, - nusijuokė.

Nekreipiau į jos paistaliones ir toliau žvelgiau į apyrankę kaip į didžiausią pasaulio paslaptį. Lėtai pirštu braukdama per kontūrus mąsčiau apie savininkę ir kokiomis aplinkybėmis ji pametė. Gal reikėtų paskelbti apie šį papuošalą? Greitai nuvijau šią mintį į šalį. Ne, juk jeigu išmetė, vadinasi, jis jai nereikalingas.

Aptarėme filmą, kurį žiūrėjome vakar kine. Dakota pasakojo, kokios vietos jai patiko, kokios ne. Kaip ji pakeistų kelias filmo detales. Klausiausi jos viena ausimi. 

Tolumoje pasirodė tamsūs debesys. Po kelių minučių mes jau bėgome į savo namus, prieš tai atsisveikinusios. Sunkūs lietaus lašai slydo mano veidu ir sušlapino klevo sirupo spalvos plaukus. Visur patamsėjo spalvos ir atsigrįždama nusigandau pamačiusi mėlyną žaibą.

Grįžusi namo lindau po dušu. Nors audra atnešė vėją (atidariau kelis langus, kad įpūstų vėjelio) namuose oras vis dar buvo karštas lyg orkaitėje. Atsipalaidavau. Štai ko man reikėjo tas keletą valandų, kai šnekėjau su drauge.

Audra padarė savo; man pradėjo merktis akys. Nusišluosčiusi nuėjau į savo kambarį. Mano kambarys buvo pačiame viršuje, tad turėjau trikampinį medinėmis lentomis iškaltą sau skirtą plotą. Vienintelę saulės spindulių teikiamą šviesą davė mažas kvadratinis langelis. Tačiau jame galėtų pralįsti ir žmogus. Taip ir pamaniau, kai ant rašomojo stalo pastebiu lapelį. Jame buvo trys bauginantys, šiurpą keliantys žodžiai:

„Aš tave stebiu."