Black rose [LT]

5 Skyrius

Aš visada piešdavau netikusiai, todėl nustebau, kad piešinys nupieštas taip kruopščiai, jog atpažinau tas akis vien iš piešimo. Bet kaip galėjau nupiešti tai, ko anksčiau nemačiau, o vos pamačiusi savo nupieštą daiktą realybėje klausti savęs: „Kur tai man atrodo matyta?.." Reikia pridėti ir tai, kad prastai piešiu, o čia, mano manymu, buvo meno šedevras. Pabandžiau ant lapo nupiešti akis dar kartą. Tiedu piešiniai skyrėsi kaip žemė ir vanduo.

Mintys vis labiau painiojosi. Giliai paslėpiau piešinį stalčiaus kertėje. Norėjau nebegalvoti apie šiuos keistus įvykius.

Išsiblaškymo objektu tapo Dakota. Ji, tikėjausi, nekreips į pastaruoju metu įvykusius nutikimus ir mes taukšime niekus kaip visada.

Lauke padaugėjo žmonių. Tik dabar prisiminiau, kad Dakota yra miegalė. Atsidusau. Vis dėlto reikės ją nuversti nuo lovos ir priversti atidaryti duris.

Prie daugiabučio, kuriame gyveno Dakota su savo šeima, stovėjo sunkvežimis, keli vyrai ėmė iš jo dėžes ir nešė į butą, kur, pagal mano spėliones, apsigyveno nauja šeima. Vikriai pralindau pro žmones, vis žvilgtelėdama, ar nepamatysiu žmonių, kurie čia atsikraustė, ir patekau į laiptinę. Joje išgirdau dviejų žmonių balsus, lipant laiptais aukštyn jie garsėjo, kol pamačiau vaikiną ir moterį, besišnekučiuojančius prie atdarų durų. Moteris, kokių trisdešimties metų, vilkinti kostiumėlį, purius plaukus palikusi palaidus, linksmai ir garsiai čiauškė apie šio namo privalumus, neva ramūs ir draugiški kaimynai, niekada nebuvo vagysčių, o vaikinas telinktelėdavo ir žvilgtelėdavo į savo butą, matyt, norėdamas eiti vidun. 

Jo plaukai buvo šviesiai rudi, o akys tamsiai žalios. Vilkėjo tamsius džinsus, šviesiai žalius marškinėlius. Jaučiau iš jo sklindančią ramybę ir dar kažkokį keistą jausmą, bet negalėjau paaiškinti kokį. 

Vaikinas atsisuko man vėl pradėjus lipti aukštyn, nes buvau sustojusi pasižiūrėti, kas vyksta, ir akimirką stebeilijo į mane. Po to nežymiai papurtė galvą ir nusišypsojo. 

Tuo metu moteris, pastebėjusi, kad jis nebekreipia į ją dėmesio, atsisuko, aš jai buvau už nugaros, ir vėl nukreipusi akis į jį su šypsena iki ausų tarė:

- Taigi jei kils kokių nors klausimų, pasibelsk į dvidešimt šešto buto duris.

- Gerai, dėkoju.

Ir vos grįžtelėjusi į mane ir linktelėjusi nulipo žemyn.

- Labas, ar tu čia gyveni? - paklausė vaikinas. - Beje, mano vardas Kajus.

- Ak, ne, - jo akyse šmestelėjo nusivylimas, o gal man tik pasivaideno. - Aš Klara, - šyptelėjau.

- Malonu susipažinti. Ačiū, kad išvadavai iš kančių, jau maniau įstrigsiantis šiame koridoriuje visą rytą. - Jo akys įsmigo į mane ir žiūrėjo taip ilgai, kad pasijutau nejaukiai.

- Tikiuosi, kad tau bus gera čia gyventi, - pasakiau po tylos. - Aš turiu jau eiti, mano draugė laukia.

Žinau, kad meluoti blogai, tačiau šis atvejis buvo išimtis. Atrodė, lyg jis gręžte gręžė mane akimis. Praėjau pro jį, nes jis stovėjo man skersai kelio, ir jis pasitraukė padarydamas man kelią, vis dar žiūrėdamas į mane.

- Pasimatysime vėliau, Klara, - atsisveikino man pavymui.

Paskambinau Dakotai į duris. Jas atidarė jos mama. Mačiau, kad ji dar tik ruošėsi išeiti, juk rytas. Aš pasisveikinau, o Dakotos mama tik linktelėjo, nes valėsi dantis. Peržengiau slenkstį ir apsidairiau norėdama patvirinti, kad Dakota dar miega. Beveik visuose kambariuose vyravo juoda ir raudona spalvos; visi prietaisai, daiktai buvo, kur tik galima, pagaminti iš blizgaus paviršiaus. Įėjus koridorius tęsėsi išilgai ir jame buvo tiek durų, kad gali susidvejinti akyse.