Black rose [LT]

2 Skyrius

Atsisėdau ant lovos netekusi žado. Pirmieji į galvą šovę klausimai buvo tokie: „Kas tai parašė? Kodėl?". Nežinau, nė ką manyti apie šį keistą, nerūpestingu raštu iškeverzotą raštelį. Atsiguliau į lovą ir įsmeigiau akis į dar didesnę paslaptį už apyrankę. Atrodo, turėčiau išsigąsti, nes raštelis panašus į grasinimą. Tačiau kaip kas gali mane stebėti? Vienu žvilgsniu apžiūrėjau savo kambarį. Komodoje tikrai nepasislėpsi; po rašomuoju stalu prie lango ten ilgai neišbūsi; mano lova neturėjo daugiau vietos priimti žmogaus, nors ir vieno; o lentyna prie durų - negalima nė svajoti ten save užmaskuoti už knygų, be to, tas žmogus turėtų būti labai mažas, kad ten tilptų. Ir ką aš čia mąstau? Jokiu būdu niekas negali manęs stebėti. Gal čia koks pokštas? Bet tėtis dabar dirba ir tokių juokų jis nemėgsta...

Nurijau sūrią ašarą. Mama mirė autoavarijoje važiuodama iš darbo namo. Tada man buvo dešimt metų. Nėjau į mokyklą savaitę ir visas dienas išverkiau tiek, kad būtų galima iš mano ašarų pripildyti baseiną. Vėliau eidama vis tiek kiekvieną vakarą sudrėkindavau savo pagalvę ašaromis.

Kad ir kaip netikėjau šita nesąmone, viduje didėjo jausmas, jog mane stebi. Iki pat vakaro žiūrėjau tai į savo kambario sieną, tai į raštelį. Kažkodėl apetitas neėmė. Mačiau saulėlydį pro mažą langelį ir galvojau, ką apie tai pasakytų Dakota. Tikriausiai kažką panašaus į: „Klara, jeigu manai, kad padėtis yra rimta - kviesk policiją, jeigu manai, kad čia kažkieno pokštas - tiesiog išmesk į šiukšliadėžę, o jeigu manai, kad čia neapseita be dvasių - kreipkis į Brianą." Policija... nemanau veltis. Iš tikrųjų, gerai pagalvojus, žmogus turėjo pralįsti pro langelį iš neįmanomo aukščio ir numesti popiergalį ant rašomojo stalo. Viskas taip paprasta. Tai nėra jokia vagystė ar grasinimas... ar yra?

Peržiūrėjau visus savo daiktus. Nieko netrūko. Taip, paprasčiausias pokštas.

Išgirdau rakinamų durų garsą. Grįžo tėtis, o aš vis dar vaikščioju po kambarį su chalatu. Apsirengiau, kas pakliuvo - dviems dydžiais per dideliais marškinėliais ir kelius siekiančias kelnes. Vakare nebuvo taip karšta, tiesą sakant, oras tiesiog tobulas. Audra seniausiai praėjo (įdomu kada?), o kraujo raudonumo dangus padėjo pamiršti raštelį. Jis gulėjo suglamžytas šiukšlių dėžėje ir smagiai ten praleis laiką iki kito šiukšlių išvežimo. 

Pasiėmusi blanknotą ir pieštuką piešiau nemąstydama ką. Mano mintys buvo visai kitur, visiškai kitame pasaulyje. 

Krūptelėjau, kai tėtis atidarė duris. Neatgręžiau galvos, tik ramiai paklausiau:

- Kažko reikia? 

- Vonioje ant kriauklės radau apyrankę, - atsakė ir padėjo prie manęs papuošalą.

- Ačiū, - padėkojau nepakeldama galvos, o toliau kažką paišydama.

- Prašom. Beje, nusileisk į apačią. Vakarienė jau paruošta.

Aš linktelėjau ir tėtis išėjo.

Apyrankė. Buvau visiškai užsimiršusi. Na, dabar ji turės savo tikrąją vietą. Padėjau apyrankę į lentyną, papuošalų dėžutėje. Joje negulėjo tiek daug papuošalų; sidabrinė grandinėlė su mėnuliu, kurį padovanojo mama vieno gimtadienio proga, mažoką žiedą, telpantį tik ant mažojo pirštelio (buvo labai senas žiedas) ir draugystės apyrankė, kurią numezgė Dakota.

Pasižiūrėjau į savo piešinį. Oda pašiurpo. Buvau nupiešusi į mane žiūrinčias dvi akis. 

                                                                        ~

Brianos nepavadinsi visiškai pakvaišusią dėl mistinių dalykų. Ji buvo tiesiog didelė tokių daiktų kolekcionierė. Visiems kada nors užeina noras rinkti įvairius daiktus, o vėliau tai praeina. Aišku, yra tokių išimčių, kaip, pavyzdžiui, Briana. Mūsų bendraklasė kolekcionuoja juos nuo pirmos klasės, vadinasi,  ji renka jau devynerius metus. Reikės kitais metais atšvęsti jos dešimt metų kolekcionavimo jubiliejų ir padovanoti per Brianos gimtadienį kažką mistiško, nes iki tol mes bandėmė jai įbrukti raudonus marškinėlius ar palaidines, mėlynus džinsus arba tiesiog romanus. Ji visada vilkosi tik tamsiai violetinės spalvos bliuskutes, juodus džinsus, kad ir kur eitų, ir skaitė knygas apie burtus ir magiją. Todėl nustebau, kai ji parodė knygą, kurią nusipirko mieste.

Knyga vadinosi „Mitinės būtybės". Puslapiai tyčia padaryti senoviniai, o viršelis buvo rudos spalvos su viduryje išraižyta penkiakampe žvaigžde. Nustebau, nes dažniausiai ji perka tik tokias, na, raganiškas knygas, o mitinių būtybių susižavėjimą Briana perteikė per statulėles. 

Jos kambarys buvo mažokas ir tamsus; violetinės sienos, juodo medžio grindys, visur kabantys sapnų gaudytojai ir varpeliai, bei ant lentynų prigrūstos storos knygos; Brianos lovos antklodė ir pagalvė papuošta su tikroviškai nupieštu mėnuliu, dirbtinio juodos spalvos kailio kilimas buvo toks švelnus, kad mes vaikščiodavome be šlepečių ar batų jos kambaryje.

- Kokia įdomi knyga, - nusistebėjo Dakota vartydama puslapius.

Dakota ir Briana grožėjosi knyga sedėdamos ant lovos, o aš žiūrėjau į kitas nusipirktas jos brangenybes - stiklinius pastelinių spalvų akmėnėlius su auksu išraižytais įvairiais simboliais: mėnuliu, žvaigžde, rože, tulpe, medžiu...

- Taip, - sučirškėjo Briana, - ir tokių būtybių tikrai nerasi internete, nebent bibliotekoje, tačiau nemanau, kad panašių knygų į mano bus. Varčiau visą kelią, kai su tėvais važiavome atgal. Negalėjau atplėšti akių ir naktį! 

- Aha, - sulinksėjo Dakota, - atversk atgal, norėčiau paskaityti apie gnomus. - Ji paėmė iš Brianos rankų knygą ir pasidėjo sau ant kelių.

Nutariau pasižiūrėti, kodėl ją taip sudomino. Prisėdau prie Dakotos ir tuo metu Briana susiraukė.

- Kas atsitiko? - paklausiau, nes tik aš mačiau tokią jos išraišką; Dakotas pirštu vesdama per tekstą įdėmiai skaitė.

- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Briana. - Atrodo, pajutau kažkokią neapčiuopiamą jėgą.

Dabar aš suraukiau antakius. Tai sudomino ir Dakotą.

- Kaip suprasti? - pažvelgiau į sutrikusį Brianos veidą.

- Negaliu paaiškinti, bet žinau tik viena - ta jėga sklinda iš tavo apyrankės, - rankos mostu ji parodė į mano sidabrinį, šiukšliadėžėje rastą, papuošalą.