Black rose [LT]

4 Skyrius

Nežinojau, kaip reikės pasiteisinti Dakotai, juk tai buvo vienintelis įrodymas, kad mane stebi. O gal tai buvo tiesiog sapnas?

Aš prikandau lūpą ir sudėjau šiukšles į šiukšliadėžę. Atsistojusi nusibraukiau nuo kelnių dulkes. Tuomet baikščiai pažvelgiau į draugę.

- Raštelis... jis dingo. Bet tai neįmanoma. Dingo tik raštelis, o kitos šiukšlės buvo paliktos. Aš nesuprantu...

- Paieškok giliau, gal kartais yra po lova? - Dakota atsisėdo į kėdę prie rašomojo stalo.

- Ne, nėra. - Atsisukau į ją. - Žinau, kad ir taip nelabai manimi tiki, tačiau tai buvo tiesa ir tas siluetas... man nepasivaideno ir apie jokį namo šeimininką nekalbėk. Kodėl jis slėptųsi už medžio? 

Dakota atsiduso.

- Gerai, jeigu galiu patikėti Brianos spėjimais apie apyrankėje esančią gerąją jėgą, tai kodėl nepatikėjus savo geriausia drauge... - ji vangiai šyptelėjo.

Nusišypsojau dirbtinai pusė lūpų. Nelikau patenkita Dakotos atsakymu. Rodos, daugiau apie tai kalbėti negalėsiu su ja ir padėti man galės tik Briana.

Ji nusuko akis į dangų ir nusistebėjusi, jog arti tvenkiasi tamsūs debesys, paskubėjo išeiti palikusi mane vieną su savo mintimis.

                                                                         ~

Naktis buvo nerami. Varčiausi lovoje negalėdama užmigti, mėnesiena švietė į mano veidą. Pasigirdus kokiam garsui lauke aš krūptelėdavau ir atėjus antrai valandai po vidurnakčio atsisėdau prie lango. Langas turėjo plačią palangę, kurioje pridėjau tris minkštas pagalves; nuo to laiko, kai negalėdavau užmigti, įsitaisydavau ir žiūrėdavau pro langą. Dažniausiai matydavau kokią vieną mašiną, pravažiuojančią išjungusi žibintus, arba merginą, gyvenančią priešais mano namą, kuri grįždavo iš vakarėlių. Ji atsikraustė daug seniau už mane, bet su ja nesusidraugavau, nes vieną kartą pasikalbėjusi susidarė įspūdis, kad mergina šneka tik su į žalingus įpročius linkusiais žmonėmis.

Šią bemiegę naktį mano akys nesutiko mašinų ar merginų; gatvė buvo tuščia ir rami. Mėnulio teikiama šviesa leido įžiūrėti kiekvieną namą ir kampelį, išskyrus šešėlius, kurie buvo beveik dangaus spalvos, tik kiek tamsesni. 

Iš vieno didelio medžio, stovinčio mūsų kieme, šešėlio atsiskyrė siluetas. Aš tankiai sumirksėjau patikrindama, ar nesapnuoju. Aukšta vaikino figūra vis dar stovėjo ir pakėlė į mane savo švytinčias pilkai mėlynas akis. Žvilgsnis buvo neįskaitomas, bet kažkodėl pažįstamas. Mano širdis pradėjo tankiau plakti ir vos prisiverčiau atsitraukti nuo lango ir įlipti į lovą visa drebėdama. Ar čia tas žmogus, kuris parašė žinutę? Vis dar nesužinojau, kaip jis pateko į mano kambarį, o ką jau kalbėti apie tai, ko jam reikia iš manęs ir kodėl tapo persekiotoju. 

Nesumerkiau akių kokias dvidešimt minučių. Dėl smalsumo nukiutinau prie lango ir akies krašteliu patikrinau, ar jis dar stovi. Kaip ir anąkart, vaikino nebebuvo.

Ryte atsikėliau visa šlapia bei išmiegojusi tik penkias valandas. Niekas negalėjo patvirtinti, ar tai, ką naktį mačiau, buvo tikra. Tačiau mano per smarkiai plakanti širdis ir į atmintį įsirėžęs pilkai mėlynų akių žvilgsnis patvirtino, ką nuogąstavau.

Nusibraukiau prie veido prilipusią garbanotų plaukų sruogą. Eidama link vonios apačioje išgirdau keptuvės garsus. Tėtis kepa kiaušinienę su jautieną riebaluose - pranešė mano uoslė. Nutipenau tyliai ant pirštų galiukų. Nenorėjau, kad pasidomėtų, kodėl atrodau tokia nerami  ir vis žvilgteliu per petį.