Black rose [LT]

3 Skyrius

- Ką? Kokia dar neapčiuopiama jėga? - nusigandau, kai Briana taip paslaptingai kalbėjo.

- Pati dar negaliu suprasti, tik kažką jaučiu iš tavo apyrankės, - ji papurtė galvą. - Ar gali man ją parodyti?

Nusiėmiau papuošalą ir padaviau Brianai. Ji čiupinėjo pirštais apyrankę. 

- O! - sušuko Briana pašokdama ir išmetė apyrankę iš rankų.

Mudvi su Dakota greitai atsitraukėme nuo apyrankės. Mes pažvelgėme į ją klausiamu žvilgsniu, bent jau aš tai tikrai.

- Kažkas perbėgo mano kūnu, - suvapėjo ji žiūrėdama į savo delnus.

- Ar... tau neskaudėjo? - pasidomėjo Dakota.

- Ne, - nusijuokė Briana keistu juoku. - Tai yra gera jėga. Ji apsaugo nuo blogio. Tau pasisekė. Štai, paimk, - ji pakelė nuo žemės apyrankę ir ištiesė ranką, kad paimčiau. Tą ir padariau, - visada ją turėk. Gali su ja miegoti. Tokie dalykai atsitinka ne be reikalo. Kažkas tau nori padaryti negero. 

Aš su Dakota susižvalgėme tarpusavy. Keista. Tai buvo labai keista, nes Briana sakė tiesą. Dabar pats tinkamiausias laikas papasakoti apie raštelį, tačiau kažkodėl neprisiverčiau. Norėjau prabilti, bet neišleidau jokio garso.

- Gal gali pasakyti, nuo ko konkrečiai mane saugo ši apyrankė? - išlemenau po minutės tylos.

- Aš nežinau. Man sukasi galva, - Briana atsisėdo rankomis susiėmusi už galvos ir mes vėl grįžome į savo vietas.

Gal nuo tokių mistiškų pasikalbėjimų man pasidarė tamsu jos kambaryje? Sumirksėjau; akyse prašviesėjo. Dakota pradėjo ieškoti kažko knygoje. Versdama puslapius akimis bėginėjo per tekstus.

- Hm... Blogio jėga. Nėra tokios kategorijos arba teksto. Tiksliau, šioje knygoje yra vien būtybės, kurios yra žinomos, kad yra geros ir blogos. Blogio jėga tas pats kaip vampyrai, vilkolakiai, bet mes žinome, jog jie neegzistuoja. Vadinasi, dvasios yra blogio jėga? - Dakota pažvelgė į Brianą.

- Ne, ne. Dvasios yra geros, bet jų nemato paprasti žmonės. Todėl kam reikia Klarą apsaugoti nuo to, ko ji nemato?

- Žmonėms reikia saugotis nuo vagių, bet kai jie pavogia daiktus, mes jų nematome, - tyliai burbtelėjo panosėje Dakota.

- Nori tikėti, nori ne, tačiau tai yra susiję blogio jėga, kuriai paaiškinti mes neturime supratimo.

Brianos akyse atsispindėjo nuovargis. Vienu žvilgsniu pasakiau Dakotai, kad mums metas. Mes atsisveikinome ir išėjome iš jos namų. Gatvėje, už kelių namų, prabilo draugė:

- Briana kažkaip keistai elgiasi, nepastebėjai?

- Dėl to, kad ji nusipirko „Mitinių būtybių" knygą? - apsimečiau nežinanti, apie ką Dakota kalba.  Nenorėjau šnekėti apie tai, ką sužinojome, nes tai, ką pasakė Briana, mane įbaugino.

- Ne. Briana jautė jėgą, kurios mes nejautėme. Kaip tai paaiškinsi?

- Nežinau.

- Labai keista. Kaip ji tiek daug žino apie tas jėgas... - Dakota nunarino galvą ir susimąstė.

- Briana skaitė daug knygų apie tokius dalykus, - paaiškinau.

- Bet jausti? Ir kas galėtų tau linkėti blogo? Jeigu tai ne dvasios ir būtybės, kurios neegzistuoja, tai kas daugiau?

- Tiesiog čia buvo kelionės nuovargis, - bandžiau išteisinti Brianą.

- Kelionė! Kažkas atsitiko tame mieste, kuriame ji buvo išvažiavusi su tėvais, tame... 

- Kalbi apie Rusvelį? - mečiau užuominą.

- Taip, taip! Rusvelyje nutiko tas, kas ją pakeitė. Juk Briana seniau nejautė jokių jėgų, tik domėjosi.

Mintijau, ar papasakoti Dakotai apie raštelį. Pirma, ji yra mano geriausia draugė, mes visada išplepame paslaptis, kokios jos bebūtų. Antra, nuo to laiko vis jaučiuosi esanti stebima, nors to nemačiau.

- Kas atsitiko? - paklausė Dakota lyg skaitydama mano mintis.

- Tą vakarą, kai aš radau apyrankę, gavau raštelį, - pradėjau kimiu balsu. Nurijau gerklėje įstrigusį gumulą ir atsikvėpusi tęsiau toliau: - Jame buvo kai kas parašyta, kas mane truputį gąsdina, tačiau nuo to laiko daugiau nieko neįvyko. - Sekundę padvejojau. Jeigu ji pamanys, kad čia koks pokštas, kaip iš pradžių ir aš maniau? - Ten buvo parašyta „Aš tave stebiu".

- Ar nemanai, kad galbūt čia buvo pokštas? - atsargiai pasiteiravo draugė.

- Taip ir maniau, - sumurmėjau nusivylusi. Tą akimirką pasijutau vieniša.

- Ne, nesuprask manęs teisingai, - išpylė lyg žirnius žodžius. - Čia buvo tik viena iš kelių teorijų ir ji dabar yra atmesta į šalį. Ar gali parodyti raštelį? Manau, kad Briana irgi galės padėti; tikriausiai pajus, kaip įvyko su apyranke.

Pajutau pašaipą jos balse. Sukilo pyktis ir vos susitvardžiusi tariau:

- Sakei, jog tiki visais šiais dalykais?

- Aš taip nesakiau, - Dakota truputį nustebo dėl mano atšiauraus balso. - Tik pasakiau, kad vyksta kažkas keista. Ir nutiko Brianai. Kad ir kaip būtų, reikia to raštelio, kurį galėtumėme parodyti Brianai...

Staiga išgirdau garsą - šakos trekštelėjimą ir atsisukusi pamačiau juodą siluetą už medžio prie namo, pro kurį ką tik praėjome. Aš sustojau ir atsigręžusi į Dakotą liepiau palaukti, o kai vėl pažiūrėjau į medį, silueto nebebuvo.

- Matei? - mąsčiau, ar tik man nepasivaideno.

- Ką? Kas ten buvo?

Pajutau, kaip virpėjo mano kūnas. Saulė jau palietė horizontą ir pūstelėjo šaltas vėjas. Kas kelias akimirkas spalvos patamsėdavo keliais tonais, pranešdamos, kad ateina vakaras. 

Man nepasivaideno; to įrodymas buvo garsas, kurį išgirdau prieš pamatydama siluetą. Taip pat jis įrodė, kad mane kažkas tikrai seka ir raštelis  - ne pokštas, o tikrų tikriausias perspėjimas, jog esu stebima.

- Siluetas. Mus sekė, - tirtėdama pažiūrėjau į Dakotos akis. Jos veidas buvo neįskaitomas.

- Turbūt namo šeimininkas vaikščiojo po kiemą, - atsakė ji eidama. Pabėgau kelis žingsnius, kad ją pavyčiau, nes netekusi amo buvau sustojusi it įbesta.

Papurčiau galvą. Dakota netikėjo. Neišgirdo to garso. Tačiau aš mačiau ir galėjau prisiekti, jog ten nebuvo šeimininkas ar gyvūnas. Baimę numalšino žinojimas, kad galėsiu parodyti jai raštelį. Jaudulys sušildė nuo šalto vėjo drebantį kūną.

Namuose lipau per dvi pakopas. Nubėgau į savo kambarį ir vos neįgriūvau skubėdama. Atsiklaupiau po rašomuoju stalu, išverčiau šiukšliadėžę ir paskleidžiau lapelius, pieštuko drožles. Šiukšlių nebuvo tiek daug, lengva suieškoti...

- Radai raštelį? - Dakota įėjo į kambarį, ji ne taip skubėjo, kaip aš.

Nuščiuvau. Raštelio nebebuvo. Jis dingo.