"Ciklas"

II

Vėjas kedeno medžiu viršūnes, netoliese šiurkšleno upelis, danguje lakstė paukščiai. Viskas atrodė ramu, tik aš nebuvau rami.

Atmerkus akis žiūrėjau į dangų, vis dar nesupratau kas įvyko. Ant samanų dar jautiesi mano kraujas. Aš turėjau mirti tiesa? Vis klausinėjau saves, niekaip ne susitaikydama su faktų, kad kraujas bėga mano gįslomis.

Atsidusus, pamažu bandžiau stotis. Tai gi negalėjau gulėti čia amžių, amžius reikėjo kažką daryti.

Pasižvalgius kur galėčiau nueiti, nusprendžiau eiti prie greta esančio upelio, apsiprausti ir atsigerti nes buvau baisiai ištroškus.

Nusileidus nedideliu šlaitų, priėjau upelį, jis buvo toks tyras, kad medžiu viršūnės puikiai matėsi. Priėjus arčiau atsigerti, išvydau save, dar geriau pasakius savo sielą įkalintą kažkokiam kūne. Aš save neatpažinau...

Upelį atsipindėjo, liesa, išblyškųs figūra, gan apvaliu veidų, su šviesiai pilkais gan pasišiaušusiais plaukais, esmeraldo spalvos akim, iš galvos buvo išaugusios dvi poros, juodų elnio ragų. Ant lūpų kampučių buvo like du randai nuo įpjovimo. Vilkėjo baltus išteptus, naktinius.

Ir tai turėjau būti aš? Aš savęs tokios nė velnio neprisimenu. Kas man atsitiko. Aš buvau sutrikus.