"Ciklas"

III

Po 100 metų

2015.05.17

Praėjo daug metų nuo tuo įvykio. Bet iki šiol nesuprantu kas įvyko, praėjo šimtas metų o aš bėgioju miškais ir vargo nematau. Bet kas man suteikė šį šansą?  

Sėdėjau ant medžio ir skaičiavau skraidančius paukščius o švelnus vasaros vėjelis glostė man skruostus. Nedaug žmonių čia lankydavosi už tai ir vietą buvo rami.

Bet mano ramybe sudrumstė akmuo pataikęs į medžio kamieną. Pasisukus pažiūrėti kas čia akmenims svaidosi, išvydau tris berniokus, tikrai ne vyresnius nei trylikos metų. Jie stovėjau gal keliais metrais toliau nuo mano medžio.

Keista kažkaip negirdėjau jų einant
- Pagalvojau mintyse.

Vidurinis berniokas žengė žingsnį į priekį ir pašaipiai tarė-
Vyručiai pažiūrėkite kokia baidyklę radom. Manau bus žymiai smagiau negu deginti gėlės.

Jaučiausi įžeista, bet manes tai nestulbino.Vis dėl to, man šimtas penkioliką metų, girdžių tokį komplimentą ne pirma ir ne paskutinį kartą. Aš tiesiog pavartčiau akimis duodama ženklą, kad manes tai nestebina.

Ooo dar su charakterių panelė -Piktavališkai tarė mažas ir apvaliais skruostais berniokas.

Manau mes pasilinksminsim su tavim pupyte. Ką manot gal nupjaunam jai tuos išsigimusius ragus? -Tares tai, vidurinysis berniokas išsitraukė iš kišenės kišeninį peiliuką ir pradėjo dar labiau artėti prie manes.

NU ATSIPRAŠAU! - Visa pasipiktinusi murmėjau mintyse. Aš esu gavus labai daug patyčių dėl savo išvaizdos, nu bet man tikrai niekas nebande grasinti. Aš įtūžau, bė to, kad jie įsiveržę, sutrukdė mano šventą ramybę, pravardžiuoja mane bet visu blogiausia grasiną!? Nu jau tokio elgesio aš netoleruosiu.

Žinot aš ne šeip atgimiau, bet ir keletą galių atradau. Kaip čia pasakius, man pakluso gamtą. Galėjau valdyti augaliją, vandenį gal ir ugnį tik nebandžiau dar. Ir per tą laikotarpį, aš išmokau jas kontroliuoti.

Radus arčiausia šaką to vaikino, bandžiau pagauti jos energija. Ir man pavyko, aš galėjau ją valdyti. Tik pamojus ranką į dešinę, tą šaką viską ritmiškai atkartojo ir trenkėsi į bernioką paversdama jį ant žemės. Oi, kad būtumėte mate jo veido išraišką, vos į kelnes nepridėjo. Kadangi jie man nepatiko, nusprendžiau dar biški pagasdinti. Iš žemės iššaukiau šaknis kurios pradėjo viniotis vienam iš berniokų ant kojų. Net nespėjau mirktelėti kaip jie spruko į visas pusias net nesidairydami.

O aš tiek juokiausi, kad vos pilvas neplyšo. Bus jiem žaisti su manim.

Tai kas vis dėl to man davė tą gyvybę? O gal tas pats žmogus kuris ir mano seseriai ją davė? Mūsų tėvas.