Karo pelenai

1 Prologas

Mila

Kartais atrodo, kad pabėgus nuo bėdų jos savaime išsispręs. Bet dėja taip nutinka nevisada. Kartais už tai turime sumokėti netgi dvigubai.

Taip nutiko ir dabar. Jaučiu, kad Ariju pamilau kone iškarto ir per tą laika prie jo prisirišau, atsidaviau jam ir štai. Likimas pakiša koją, neleisdamas isijausti. Sunku pasakyti ar dabar mūsų santykiams bus geriau ar ne, bet, kad aš pragare gyventi nesiruošiu, tai čia faktas. Ten, žemėje manęs laukia seneliai, karjėra bei normalusis gyvenimas kurio čia neisivaizduoju. O gal kai Arijus buvo mažas svajojo apie tai? O gal ir dabar svajojo tik nusprendė su manimi pažaisti...?

Visi laukė kol Arijus, mano vaikinas, nusileis ant senos. Todėl man reikėjo šalintis. Tik gerai, kad Robinas susiruošė man į pagalba, nes nelabai ką ir prisimenu. Neprisimenu kaip nusigabenau į kažkokia patalpa ir sudribusi ant sofos prapliupau raudoti.

-Net neabejoju, kad jis ką nors sugalvos...- Robinas kalbėjo neužtikrintai. Labai neužtikrintai. Manęs tai nėkiek neguodė.

-Kas bus dabar?- linktelėjau ir priėmiau Robino tiesiama nosinaitę.

-Nelabai kas... Man tave reikia kuo greičiau išgabenti iš čia.- jis apsidairė po kambarį kuriame buvo tik dabar mano pastebėti seni daiktai bei pora suplyšusiu sofų.

-Kas čia per...?-nespėjus pabaigti klausimo, stodamasi susverdėjau ir pajutau beprotiška skausma šone. Apendicitas? Dabar, rimtai?

-Tai tebuvo trumpalailikis krikšto nuėmimas. Manau turėdama toki vaikiną kaip Arijus, geriau išvis jį panaikinti.- jo kalbos niekiek negelbėjo. Dabar šaižus skausmas persimetė ir į galvą. Vos nenualpau, gerai, kad Robinas spėjo mane pagauti.

-Padėk man...- sumurmėjau imdamasi už galvos. Skausmas buvo stipriausias iš mano turėtu. Robinas viena ranka mane prilaikydamas toliau dairėsi.

-Štai.- jis sugriebė maišą ir praplėtė, kad į jį įlipčiau.

-Na jau ne. Aš tikrai...- vėl susverdelėjau.-čia nelipsiu.

-Jeigu nelipsi, jie tave pamatys ir mums abiem šakutės. Bet turiu tave iš čia išgabenti kuo greičiau.

-Arijus neleis, kad mums kas atsitiktu.- papurčiau galvą, bandydama labiau save įtikinti.

-Žinoma ne. Jis tai turės padaryti pats.- Piktai atšovė Robinas.- O jeigu ne reiškia jis bailys, ir valdovu buti netinkamas. O nuversti nuo posto yra tik vienas būdas.- numanau būdą. Jaučiausi lyg būčiau šiek tiek išgėrusi, bet gal ir nieko jeigu ne baisus skausmas, kuris jau plėtesi per visą kūną. Nieko daugiau nelaukusi šiaip ne taip isilipau į keistoką maišą ir pajutau kaip Robinas mane pakelia. Pirma išgirdau kaip jis bėgo, vėliau sulėtino žingsi, o aš kvėpavimą. Jeigu jis nebeskuba reiškia mus kažkas pastebėjo.

Man nesuprantama kalba prabilo balsas o aš stengiausi įjungti statulos rėžimą. Statulos? Vos neprapliupau juoktis kai nežmoniškai sudurė galvą. Vos sulaikiau dejonę. Tada išgirdau kaip Robinas, panašia kalba jam atsako. Ar tai oficiali pragaro kalba? Nebeištvėrusi skausmo truputi bakstelėjau vaikinui į nugarą, kad nepamirštu, kaip aš čia mirštu.

###

Taigi pagaliau sugrįžau. Žinau, žinau... pradžia ne kokia, o ir prisižadėti nenoriu daug, todėl vertinimą atiduosiu į jūsu rankas ir tikiuosi jog ši antra dalis Jums patiks. Gero skaitymo!