Karo pelenai

2 Prisistatymas

Arijus

Netvirtai nužengiau į seną ir pažvelgiau į visus čia susirinkusius. Jie visi,kaip ir aš, tikėjosi, kad jų valdovas bus kitoks. Žiauresnis ir nuožmesnis. Pragare dažnai mane laikydavo nevykelių, o karo mokykloje aš nesitreniruodavau, bent jau jie mane skyrė tam, kad tik nesimaišyčiau po kojomis. Dažnai budavau atsakingas už švarą ir tai tikrai nežavėjo. Valydavau viską, mokinių suterštus gultus, tyčia apdergtus toletus. Tai žemino. Tik vienas Robinas pamatė mane kitaip. Man buvo priskirta tik mokintis teoriją ir viska valyti. Kol darbavausi, kiti sportuodavo bei treniruodavosi. Vis labiau man stypstant, pamačiau koks esu šakalys, ir naktimis pradėjau sportuoti. Daug kas matė kiek sugebu, bet niekam tai nerupėjo. Buvau tik darviena įkiri musė.

O štai gyvenimo ironija. Stoviu prieš tuos kurie iš manęs tyčiojosi ir žemino.

-Mano pragaro gyventojai.-kreipiausi į visus kurie stebėjo mane sulaikę kvapą. Paėmęs krikšto peilį iškėliau jį aukštai, parodydamas jį kitiems, ir po to priglaudžiau prie lūpu. Tiesiog jaučiau jų nuostabą. Kaip aš toks nevykelis galiu taip mokėti elgtis? Skaitymas. Štai kas mane stūmė į gyvenimą.

Pridėjas prie delno ašmenis, pjoviau.

-Būk paaukštintas baisusis, naujasis pragaro valdove!- visi chorų atsakė. Ir tada Tajus puolė, kaip ir visi kiti, ant kelių. Tą akimirką aš išvydau salės gale kaip Robinas su maišu ant kupros atiduoda man pagarbą. Net neabejoju, kad nusilenktu jeigu kažko netemptų ant pečių. Robinas matant kaip abejoju linktelėjo. Ar ten Mila? Dabar kaip niekados norėjau jos apsikabinimo ir šilto bučinio kuris man padėtu iš šios pragaro skylės ištrukti. Visi atsistojo ir Robinas taip pat dingo iš horizonto. Tik man nužengus nuo senos tuoj visi padarė man praėjimą. Akies krašteliu pastebėjau kaiką lenkentis, kaiką tiesiantį į mane rankas, bet dabar turėjau gryžti į rūmus, sutvarkyti kelis reikalus ir susirasti savo merginą bei Robina. Ir gerai su jais pasikalbėti.