Karo pelenai

10 Svajonė

Arijus

Nekenčiau pragaro. Nekenčiau jam vadovauti. Nekenčiau Klojos. Viso pasaulio nekenčiau... išskyrus Mila. Merginą kuria myliu. Žinau, kad ji nekalta dėl Klojos, bet... kažkodėl vis dar nedrįstu pas ją apsilankyti. Didžiausia naujiena man tikriausiai, kad Mila turi pusbrolį demoną. Ir ne bet kokį. Jis atsakingas už kitų pasaulio kampus, miestus. Pragara žemiečiai tikriaudiai labiau pavadintu šalimi.

Dabar prie merginos yra Florensas. Jis susisiekė su jų seneliais ir pasakė, kad šie svarbiu reikalu išvyko į Australija, ir atsiprašė, kad neperspėjo anksčiau.

Nuėjęs į savo šiokį tokį kabinetą pamačiau jame ne ką kita, kaip tik Kloja. Ji sedėjo krėsle, ant stalo susikėlusi kojas.

-Arijau! Jau maniau nebepasirodisi. Galvojau pridėjai į kelnes ir pabėgai. Be to, kaip tai mergiukštei sekas?- puoliau ją griebdamas už kaklo. Norėjau jai sukelti toki skausmą, kokį ji sukėlė šiandien Milai.

Staiga buvau šiek tiek aptaškytas šventintu vandeniu. Vien to užteko, kad atšokčiau kaip elektros gavęs.

-Atsargiau, vyruti.- ji atsistojo nuo kėdės ir apėjo stalą. -Atėjau čia ne to.- pasakė ir atsirėmė į kitą stalo pusę, tiesiai prieš mane.

-Tai ko čia atėjai?- vos tramdžiau pykti šitai angelei. Ji lyg perskaičius mano mintis, išsiskleidė sparnus sau užnugaros, parodydama savo didingumą.

-Gavau užduotį.-pradėjo.- Man reikėjo apsaugoti tokį žmogelį žemėje. Tai buvo lyg testas. Ir žinai ką? Tu gavai užduotį jį nužudyti. Ir susimovei.- nusijuokė- Žinoma, viską sugadino Robinas. Kadangi, jis tai padarė, parodydamas lyg vaikinukas pats nusprendė pasitraukti iš gyvenimo, todėl prasmukau. Bet vistiek neatleidau. Ir štai. Sužinau vieną dieną, kad mano draugės vaikinas pats Šėtonas. Tada ir ėmiausi šio plano. Be to. Prie prekybos centro turėjo mano draugužėlė buti pašauta, ne aš.- ji jau sukosi eiti, bet aš suėmiau ją stipriai už rankos ir pargrioviau. Ji išsitraukė tą prakeiktą vandenį, bet aš nepasidaviau. Grūmiausi su ja iš paskutinių. Dėja jai pavyko ant mano delno šiek tiek užlašinti, ir mano gniaužtai atsileido.

-Be to. Paskaityk baltą voką ant stalo. Tau patiks...- ir tada ji išėjo.

***

Švelniai pabeldžiau duris ir atidariau. Mergina gulėjo atsimerkusi ir stebėjo į lubas. Mačiau kaip nori pakelti galvą, pažvelgti į mane, bet jos subintuotas kalkas neleido to padaryti.

-Kaip jautiesi?- paklausiau atsisėdes šalimais.

-Kiek tik galima geriau su supjaustitu kaklu.- atsakė vis dar nežiurėdama į mane. Švelniai jos veidą atsisukau į save.

-Ej... tu nekalta.- pabandžiau nusišypsoti, bet sekėsi ne kaip.

-Kas dabar bus?- pusbalsiu paklausė.

-Karas, mažute. Dabar bus karas.- atsakiau ir pasilenkiau prie jos arčiau.

-Tu pyksti ant manęs?

-Ne. -Papurčiau galvą.-Dabar, vėliau. Aš tave pargabensiu namo. Gerai?

-Ne. Nenoriu namo. Ir vėl sedėti ir tik laukti tavęs?- šiek tiek susiraukė.

-Duok man šiek tiek laiko.

-Ir kur tai aš jau girdėjau...- sukryžiavo rankas, kad tik atrodytu labiau rimtesnė, bet mačiau kaip jai skaudėjo.

-Pažadu. Jau dabar mudu sedėtume namie, žemėje, jeigu ne Kloja. -Pajutau kaip po šio vardo Mila kruptelėjo. -Jau turiu kandidatą kas mielai būtu Šetonas už mane.

-Ar žinojai, kad mano pusbrolis demonas?- paklausė to klausimo kurio ir tikėjausi jau čia ateidamas.

-Ne.- sušnabždėjau jai į ausį ir pabučiavau jos žandą tiesiai prie ausies.- pažįstu Florensą, bet nežinojau, kad jis tavo giminaitis.

Pažvelgiau į merginos akis šiek tiek atsitraukęs. O tada švelniai pabučiavau. Kol tai dariau, dar spėjau pagauti vieną mintį iš jos galvos. Tiesiai prieš man ateinant ji svajojo...

Kaip ji gryžta namo. Prie jos pribėga mžas berniukas ir apsikabines jos kojas pasako: mama... Tada ją išnugaros apkabina tvirtos rankos. Vaikinas pabučiuoja jai į skruostą, o ji nusišypso. Pakelia vaikelį ant rankų ir mėgaujasi šia akimirka...

Atsitraukiu, pabučiuoju dar į kaktą ir išeinu. Negalėjau jos mintyse pamatyti vaikino veido. Tik žinojau, kad tokioje padėtije ji jaustusi tikrai laiminga, kitaip nei dabar.