Karo pelenai

8 Ligoninė

Arijus

Demonai, nuo sidabrinių strėlių,  būna labai stipriai sužeisti, o tai ką apie žmones kalbėti? Jie miršta iškart. Ar bent jau valandos bėgyje nuo angeliškų strėlių.
Kloja užgožė sovo klyksmą keiksmažodžiu ir virto ant automobilio. Turėjau ją gelbėti tiesa? Bet aš tik puoliau prie savo merginos ir tuoj jos veidą paslėpiau savo kakle. Niekas neturėtu pamatyti musu. Ypač kai merginos petyje ikirstas neaiškios kilmės pagalys. Sukeltu nereikalingo itartinumo.

-Man labai gaila.- pasakiau kuo itikinamiau ir pagloščiau jos plaukus.

-Mes turime jai padėti.- Mila mane nustumė ir puolė prie Klojos. Gerai, kad buvo tikrai jau vėlu ir prekybos centras užsidarinėjo, o žmonės skirstėsi.

-Nuo dieviškosios strėlės žmogus neišgyvena.- pasakiau kuo ramiau kai Mila prispito prie Klojos kūno, gulinčio ant mano ir Robino mašinos kapoto.

-Kokios dar sušiktos dieviškos strėlės?! Ji nekalta, dėl tavo kvailų žaidimų. Turime jai padėti.- jos ašaros man neglostė širdies. Tikriausiai jeigu bučiau vienas atsargiai ištraukčiau strėlę, o kūną numesčiau kur nors krūmuose. O kad nebūtu itartina žaizda, ten ikiščiau kita pagalį. Per daug vertinga ta strelė, kad palikčiau.

-Karas tikrai prasideda. - sumurmėjau. Kone tempdamas laiką kad tik jos draugė mirtu, neliktu man našta. Aš tikras savanaudis. Bet to pakeisti negalėjau. Esu koks esu.

-Gal padėsi man?!- Mila kimstančiu balsu, bandė sušukti, bet nuskambėjo, kaip iš lizdo iškritusio mažo paukštelio, besišaukiančio mamytės, balsas. Man jos pagailo. O neturėjo.

-Velniop viską. -pasakiau ir ikėliau, dar bekvėpuojantį, Klojos kūną į mašiną ir nuvažiavau po tiltu.

-Kur tu ją neši?- paklausė Mila, bėgdama išpaskos.

-Turiu ją nunešti į pragarą. Tai vienintelis musu šansas.- pažvelges į ją pamačiau kaip ji linkteli. Pabandžiau abiem nuimti krikšta. Nesakiau Milai, jog padarau tai visam laikui. Mintyse jos atsiprašiau ir ėmiausi Klojos. Tik viena bėda. Kloja buvo nepasiskrikštijusi. Nieko nesakiau Milai. Ji irgi nieko neklausė. Po kelių akimikrų mes jau stovėjome iprastoje vietoje kur atsirasdavome gryždami iš žemės. Nubėgau į( kad ir kaip keista, pragarai irgi turi ligonines, nors ir truputi kitokias) ir tuo ji buvo paguldyta. Buvau dėkingas, kad niekas daug ko neklausinėjo. Tik Marija, musu daktarė, tapati sėdinti taryboje, paklausė.

-Kada tai nutiko?- ji neklausė kodėl gelbėju žmogų. Ir neklausė kas nutiko. Buvo supratingesnė nei galėjai isivaizduoti.

-Gal prieš valandą, nesu tikras.- pasakiau ir atsisėdome su Mila laukti tolemesnių žinių.

***
Prasedėjome valnadą. O gal dvi? Nežinau. Tik supratau, kad Mila labai pavargusi. Todėl jos galva jau ilsėjosi ant mano peties. Palei žmonių laiką jau būtu naktis. Jai tikrai reiktu numigti po tokios sunkios nakties.

Iš kabineto išėjo Marija. Jos kulniukų kaukšėjimas prabudino mano mergina ir ši tuoj pakėlė galvą.

-Turi tai pamatyti.- Marijos balse galėjai išgirst šiokios tokios baimės ir pykčio gaidelę.

-Ar jau galiu ją pamatyti?- Mila atrodo nuo šios minties atrodė žymiai laimingesnė.

"Verčiau jai to nematyti..." Marijos mintis šmėkstelėjo mano galvoje ir aš pamačiau vaizdinį. O Šetone brangiausias...( Kartais aš tikrai pamirštu kuo tapau.)

-Mila. Geriau palauk čia. Netrukus galėsi...

-Ne! Noriu pamatyti ją dabar.- man nespėjus jos sulaikyti. Ji prasibrovė pro mane ir Marija, tiesiai į palatą. Mudu tuoj šovėme paskui. Nenorėjau, kad, tai ką matė Marija, pamatytu ir manoji Mila. Neisivaizduoju ar galėtu atlaikyti. Bet jau buvo per vėlu. Per visą koliudoriu nuaidėjo jos klyksmas.