Vidurnakčio saulė (trečia "Tamsos" knyga)

10 skyrius

Na va dar du sk. iškart. Gero skaitymo:) Lauksiu nuomonių:)

§ 

Emilija:

-Kur ketini važiuoti? - paklausiau Kristoferio, besileisdama laiptais iš antro aukšto.

Kad Kristoferis ruošėsi kažkur vykti supratau iš to kad prigavau jį išeinantį iš namų su mašinos rakteliais rankose.

-Pas Benjaminą mums reikia papildyti kraujo atsargos, - atsakė Kristoferis.

-Važiuosiu kartu, - tariau. - Pastaruoju metu matau tik mokyklą ir namus, nes jūs su Matu beveik niekur manęs nebeišleidžiate ypač vienos.

-Tai tavo pačios saugumui, - tarė Kristoferis. - Kai tik išsiaiškinsime, kas priešas ir jį nudėsime tu busi laisva daryti ir vėl ką panorėjus.

-Žinau, todėl ir nesiginčiju su jumis.

Pastaruoju metu Kristoferio šeimos priešai labai suaktyvėjo. Buvau užpulta ne tik aš, bet ir Viljamas, kiek girdėjau jis tada vos nemirė, jei Marija nebūtų pasirodžiusi laiku jo jau nebebūtų gyvųjų tarpę. Tai reiškė, kad grasinimų tarpsnis baigėsi ir priešai jau ima dorotis su Kristoferio šeima ją žudydami. Be liko tikėtis, kad jiems nepavyks ir Kristoferio šeima apsigins, kaip visada.

-Tai galiu kartu? - vėl paklausiau.

Nebegalėjau sėdėti namie ypač, kai diena buvo tokia saulėta ir graži.

-Žinoma, - nusišypsojo man Kristoferis.

Nors ir gyvenimo tame pačiame name mes su juo beveik nesimatydavome ir nekalbėdavo, nes vos grįžusi po pamokų eidavau tiesiai į savo kambarį. Man paprasčiausiai buvo per sunku su juo bendrauti, kai vis dar mylėjau, bet turėjau išlaikyti atstumą.

Mums susėdus į mašiną važiuoti nesikalbėjome. Spėju nelabai buvo ką pasakyti, bet kaip visada tyla su Kristoferiu nebuvo nemaloni.

-Atvažiavome, - tarė Kristoferis po pusvalandžio važiavimo, sustabdymas savo automobilį.

Linktelėjau išlipdama paskui jį iš automobilio.

Benjaminą buvau mačiusi tik vieną kartą, kai buvau čia atvykusi su Matu. Jis dirbo ligoninėje, todėl jam nebuvo sunku suveikti kraujo maišelių, kuriuos pardavinėdavo vampyras, kurie besistengiantiems gyventi neužpuldinėjant žmonių.

Benjaminas buvo trisdešimties žmonių metais. Jo vampyro amžius buvo apie penkis šimtus metų bent taip sakė Matas man. Jis buvo liekno ir aukšto sudėjimo vampyras, tamsaus gymio.

Jis krauju prekiavo nuošaliame sandėlyje už miesto. Tame sandėlyje jis buvo įsirengęs visą nedidelį ofisą ir didelį šaldiklį kraujo laikymui. Aišku sandėlis buvo apsaugotas ir naujausią apsaugos įrangą, kad koks vampyras ar žmogus neįsilaužtų. Jei jo paties nebūdavo tame sandėlyje Benjaminas visada palikdavo jį prižiūrėti patikimam asmeniui. Kiek supratau ir iš kitų Mato pasakojimų jis iš prekybos krauju pasidarydavo ne mažus ir pinigus, tad nieko keista, kad čia visada stovėdavo ir vampyrų apsaugai prie sandėlio.

Mums atvykusius pasitiko pats Benjaminas. Jis vilkėjo juodą kostiumą su kaklaraiščiu. Jei kas būtų paklausę manęs bučiau pasakius, kad atrodo kaip tikras verslininkas. Nors tam tikra prasme spėju jis toks ir buvo.

-Valdove, malonu jus matyti, - tarė jis mus pasitikdamas prie įėjimo į sandėlį ir nusilengmavas.

-Sveikas, mano užsakymas paruoštas? - tarė jam Kristoferis.