Vidurnakčio saulė (trečia "Tamsos" knyga)

7 skyrius

Viljamas:

Dabar buvo trečia valanda ryto. Buvau susitikęs su senu su senu draugu su kuriuo ir praleidau visą laiką šiandien. Jis buvo vampyras, kaip ir aš.  Dabar kaip tik ruošiausi namo, bet jau kelias valandas buvau pastebėjęs, kaip mane seka kažkoks vampyras. Jis mane sekiojo visą popietę, kol aš apsimečiau jo nepastebintis, nes norėjau, kad jis pirmas žengtu žingsnį, bet to neįvyko. Tad nusprendžiau pats išsiaiškinti, ko jam reikia. Daug mieliau bučiau keliavęs namo pas savo žaviąją žmoną nei terliojasi su juo, bet yra, kaip yra.

Mane persekiojantis vampyras buvo šviesių, ilgų plaukų, stambokas ir juodai apsirengęs. Jis man buvo kažkur matytas, bet aš neprisiminiau iš kur.

"Na ką gi tai tereiškė, kad turėsiu jo paklausti asmeniškai, kas jis per vienas" pagalvojau pasukdamas į nuošalų skersgatvį, kur mūsų neturėjo niekas pastebėti.

Visur buvo labai tamsu net gatvės žibintas tame skersgatvyje perdegęs. Jei nebūčiau buvęs vampyras būčiau buvęs aklas.

-Tai pasakysi, ko tau reikia iš manęs pats ar visgi turėsiu priversti? - paklausiau šaltai nusišypsodamas savo persekiotojui, kai jis nusprendė nebesislapstyti ir man pasirodyti pagaliau.

-Visgi žinojai, kad tave seku, - tarė visiškai ramiai vampyras.

-Ką galiu pasakyti persekiojime tu nevykėlis. Pastebėjau tave iš karto man tik neaišku, ko tau iš manęs reikia, - tariau.

-Drįsčiau nesutikti, - atsakė jis man. - Galų gale mano draugų nepastebėjai, o aš nelabai ir stengiausi slėptis.

-Ką turi omenyje? - paklausiau ramiai nesutrikdamas.

Bet jam nespėjau atsakyti ir taip gavau atsakymą, kai šalia jo pasirodė ar trys vampyrai.

-Keturi prieš viena. Nelabai sąžininga, - išsišiepdamas savo kraupia šypsena tariau.

-Arogantiškas netgi prieš pralaimėjimą, - tarė vienas iš pasirodžiusių vampyrų.

Kiti trys vampyrai buvo apsirengia irgi juodai. Vienas buvo žemo ūgio kiti aukštesnis nors už mane žemesni. Pirmųjų dvejų plaukai buvo tamsūs, trumpi, kitas tai pat buvo blondinas, trumpaplaukis.

Vienas iš juodaplaukiu kartu su blondinu sugriebė mane ir už laužė rankas, kad negalėčiau pajudėti mane paklupdydami ant kelių.

-Tai kas dabar? - linksmai paklausiau. 

Mane išgąsdinti reikėjo kur kas daugiau nei skaičiaus. Tai jog mane ar kažką aplink mano šeimą vis kažkas už puola ar bando nužudyti jau buvo virtę kasdienybę ypač dabar, kai Sebastianas išžudė beveik visą senąją tarybą ir atsirado pilna norinčiu kerštauti už tai.

-Tu mirsi, - šaltai nusišypsojo atsakydamas vampyras, kurį pastebėjau mane persekiojant visą dieną.

-Jūs juk nemanote, kad tai padaryti bus lengvai? - paklausiau. 

Gal aš ir buvau paverstasis, kaip jie ir mano jėgos nebuvo ko lyginti su mano broliu, bet tai nereiškė, kad buvau lengvai įveikiamas priešų. Aš turėjau daug patirties kovose. Be to dabar kaip niekada negalėjau leisti sau mirti, nes mano mirtis reikštu ir tai, kad baigtųsi ir Marijos gyvenimas, o ši to aš leisti negalėjau. Mano paties gyvybė gal man ne visada būdavo tokia brangi, bet mano gražiosios žmonos gyvybė buvo visai kas kita.

Supraskite mane teisingai aš buvau labai jai dėkingas, kai ji mane išgelbėjo nuo tos raganos, bet jei būtų buvusi kita išeitis niekada jai nebūčiau leidęs taip rizikuoti savo gyvybę. Gal aš ir buvau vampyras, bet tai nereiškė, kad negalėjau mirti ir žinojimas, kad nelikus manęs neliktu ir jos mane žudė iš vidaus.