1 dalis.

436 31 5
                                    

Saulės spinduliai švelniai kutena skruostus. Medžiai meta pakeitusius spalvas lapus. Pučia švelnus vėjas. Ruduo. Mokinukai grupelėmis skuba į mokyklą. Taip pat ir aš. Na, tiksliau į universitetą. Ir beje...aš vėluoju. Ir buvau tai pamiršus.
PIRMA MANO MOKSLO METŲ DIENA, O AŠ VĖLUOJU! Uf, bent gerai, kad žinau, kur man reikia eit. Pirma paskaita pas ponią Kim 3 aukšte, 313 auditorija.
-Atsiprašau, kad vėluoju, - greit pasakiau ir jau bėgau link laisvos vietos, kurią staigiai sugavau žvilgsniu.
-Stokite, panele. Koks jūsų vardas? - paklausė dėstytoja.
-Sveiki. Aš esu Betty Nickolson. Nesu korėjietė, tačiau gan gerai moku korėjiečių kalbą, - stengiausi kuo rišliau atsakyt vis dar neatgavus kvapo.
-Gerai, sėskis. Kitą kartą pasistenk nevėluot, - nusišypsojo man ponia Kim, o aš nubėgau į laisvą vietą.
Atsisėdus išsiėmiau storą sąsiuvinį ir rašiklį. Dauguma žmonių informaciją rašėsi į kompiuterius, tačiau man patinka viską rašyt ranka. Taip geriau įsimena.
-Sveiki. Aš esu Kim Ji Sung. Būsiu jūsų Korėjos kultūros dėstytoja. Kaip žinote, šiais metais paskaitos bus vedamos anglų kalba, o kitais metais pereisime į korėjiečių, tad patariu gerai įsisavinti kalbą. Na, taigi ir pradėkime. Šiandien noriu papasakoti, iš kur kilo Korėjos pavadinimas, - pradėjo šnekėt dėstytoja.
Kadangi pirma diena mums, kaip iš kitų šalių atvykusiems studentams bus pažintinė. Mums pasakos apie Korėją, žmones ir t.t., tad didelio dėmesio į tai nekreipiu.
Prasižvalgau pro savo naujuosius kursiokus. Daug moksliukių, yra ir miegalių, tačiau yra ir iš turtingų šalių kilusių žmonių. Matosi. Iš kompiuterių ir rūbų.
O oras, palyginus, labai geras. Saulė šviečia, vėjas - nedidelis. Labai gerai, nes šiandien vaikinai turi koncertą po atviru dangumi. Po paskaitų iškart ten lėksiu.
Na, o mano vasara prabėgo nuostabiai. Su vaikinais aplankėme daug įžymių vietų, buvome ir Japonijoj, Kinijoj bei Tailande, nes ten vaikinai turėjo koncertus. Pirmasis koncertas, kuris buvo Japonijoj, Osakoj, man labai patiko. Neveltui Japonija vadinama "Taekook land". Per šį koncertą Tae kelis kartus paėmė Kookie už rankos. Na, žinoma, vėliau jie buvo įspėti, kad taip nedarytų, bet ką padarysi - meilė yra meilė...
Mum su Hoseok taip pat sekasi puikiai. Atrodo, jog su kiekviena diena aš jį iš naujo ir dar labiau pamilstu...
Kai baigėsi paskaita, išėjau į lauką, nes iko kitos paskaitos liko 30 min. Norėjosi įkvėpti gaivaus oro... Atsisėdau ant suoliuko ir pasiėmusi telefoną surinkau Hobi numerį.
-Labuka. Galvojau tau dabar skambint. Kaip sekėsi? - paklausė Hoseok.
-Viskas gerai. Universitetas labai gražus ir dėstytojai faini, - pasakiau su šypsena.
-Pasiilgau tavęs... - tyliai ištarė jis.
-Ir aš tavęs... Man liko 2 paskaitos. Po jų iškart atvažiuoju pas jus, - tariau.
-Ger~ - nespėjo Hobi užbaigt sakinio.
-Labas, Bet! Kaip sekasi? - girdžiu kitą pažįstamą balsą. Tai Tae.
-Gerai, Tae Tae, tau? - su šypsena atsakiau, kadangi toks Tae elgesys mane prajuokino.
-Normaliai. Pasiilgau jau tavęs. Atvaryk! - sušuko.
-Neužilgo atvažiuosiu, - tariau.
-Tae, leisk man su Betty pašnekėt, - kiek pyktelėjęs pasakė Hobi Taehyung.
-Žodžiu, mums neis pasišnekėt. Tai po paskaitų pas mus? - dar kartą pasitikslino Hoseok.
-Teisingai, - atsakiau.
-Gerai, turiu eit, iki, - ištarė jis.
-Gerai, iki, - atsisveikinau.
-Betty... - tyliai pasakė.
-Ką? - paklausiau
-Myliu tave, - tai pasakęs numetė ragelį.
-Ir aš tave myliu, Jung Hoseok, - su šypsena sušnibždėjau sau po nosim.
Atsistojus nuėjau į universitetą. Reikia prasižvalgyt. Saldžios porelės vos leidžia praeit koridorium, moksliukai stropiai kažką kartojasi, kiti bando laiką išnaudot pailsėjimui - pamiegot.
Kažkaip atsidūriau koridoriuje, pro kurį praeidavo vos vienas ar keli žmonės. Prieš mane ėjo visai išvaizdus vaikinas. Jo dailūs rūbai, skanus kvapas ir išvaizdus veidas suviliotų tikrai ne vieną merginą. Tačiau mane - ne.
Eidamas pro mane jis atsitrenkė man į petį.
-Žiūrėk, kur eini, - išpyškino man.
-Kaip matote, į kelią aš žiūrėjau. Tačiau dėl jūsų nesu įsitikinusi, nes jūsų žvilgnis buvo įstatytas į mano krūtinę, - atšoviau.
Jis nustebusiu žvilgsniu pažiūrėjo į mane, o vėliau - šyptelėjo.
-Drąsi mergina. Man tokios patinka. Aš Markas, - ištiesė man ranką.
-Betty, - paspaudus ranką pasakiau.
-Tu naujokė? Niekada nesu tavęs matęs, - tarė.
-Aha, šiandien man pirma diena, - atsakiau.
-Sunku? - paklausė manęs Markas.
-Kolkas ne. Kaip bus toliau, parodys laikas, - šiek tiek šyptelėjus atsakiau.
-Aš trečiakursis, mokausi matematiką, - pridūrė jis.
-Na, tai nėra mano stipriausia sritis, tad paliksiu ją tau, - nusijuokiau.
-Aš turiu eit, man už 5 min. paskaita. Turėtume kažkada susitikt dar. Imk, čia mano numeris, - padavė man lapuką.
-Koks pasiruošęs, net numerį ant lapuko užrašęs, - nusistebėjau.
-Ne, tiesiog viena dėstytoja prašė duot jai savo numerį dėl dalyvavimo vienoje paskaitoje, bet manau, jog man naudingiau bus duot jį tau, - tiesiai šviesiai rėžė Markas.
-Nu gerai tada. Man irgi laikas. Iki! - pasakiau ir nuėjau savo puse.

*******

Paskaitos pagaliau pasibaigė. Galiu lėkt pas vaikinus. Susigaudžiau keliu važiuojančią taxi ir pasakiau koncerto vietą.
-Šiandien ten koncertuoja BTS. Tu jų fanė? - paklausė šiek tiek stambokas, tačiau malonus vyriškis.
-Taip. Jie man labai artimi, - nesuvokus pasakiau.
-Jie visom fanėm artimi, - nusijuokė jis, o aš apsidžiaugiau, jog nesukėliau įtarimų.
Nuvažiavome prie arenos.
-Ačiū, kiek skolinga? - pasakiau.
-Nieko, vaikuti. Smagiai pašnekėjom, pagerinai nuotaiką, - su plačia šypsena atsakė ponas Kang Miryu.
-Ačiū labai, iki! - pasakiau ir išlipau iš mašinos.
Ėjau, kaip visos ARMY pro pagrindines duris. Priėjus apsauginį šyptelėjau.
-Betty, ilgai tavęs laukiau. Pirmos durys į kairę, - pasakė Hwangju.
-Ačiū, Hwan, - sušnabždėjau ir greitai susiradus duris pro jas įėjau.
Keliavau platoku, pilku koridorium. Ieškojau durų, ant kurių būtų užrašyta "방 탄 소 년 단". Ir jas radau.
-Liko 10 minučių. Greičiau, greičiau! - stipriai atidarius duris sušukau.
-Bett, tu kaip visad! - laikydamasis ranką prie širdies pasakė Jin.
-Jūs dar nustebot? - ramiu veidu pasakė Yoongi.
Be jokių žodžiu prie manęs priėjo Hobi ir stipriai apsikabino.
-Kaip sekėsi? - sušnabždėjo.
-Buvo smagu, - atsakiau.
-Liko 10 minučių. Greičiau, greičiau! - įbėgus pasakė viena iš pagalbininkių ir mes visi pradėjom juoktis.
-Einam prie scenos, - pasakiau.
Visi nuėjom į užkulsius ir netrukus vaikinai užlipo į sceną. Hoseok dar kartą žvilgtelėjo į mane, o aš pamojau ranka.
-Neatsilik nuo kitų! - sušukau.
Hobi linktelėjo ir linksmai lipo į sceną.
ARMY šaukė. Kai kurioms tai pirmas kartas matant BTS. Visos džiaugėsi, dainavo kartu...
Kai nuskambėjo paskutinė daina, pirmą kartą per jų koncertą pajaučiau kitokį jausmą. Taip, žinoma tai buvo laimė, bet... ji buvo kitokia. Laimė per skausmą. Kiek jiems reikėjo įveikt kliūčių, kol jie atsirado čia ir gali atiduot visą save.
Aš laiminga už juos. Būt laiminga už kažką kitą yra pati didžiausia laimė. Jei jauti laimę už kitus - esi laimingiausias žmogus pasauly. Paprasta.

********

PAGALIAU. Pagaliau atsirado įkvėpimo ir pradėjau rašyt "Gyvenimo mainų programa" 2 dalį!
Tikiuosi laukėt ir jus pradžiuginau.
As always, luv u all 💜🌍

Gyvenimo mainų programa 2 /BTS//FANFICTIONWhere stories live. Discover now