Gyvenimo mainų programa 2 /BTS//FANFICTION

3 dalis.

Atsikėlus ryte jau neradau vaikinų, nes jie buvo išvažiavę į repeticiją. Pasidariau pusryčių ir išvedžiau Yeontan į lauką. Visą laiką žiūrėjau į žemę, nes labai norėjau miego. Pastebėjau prieš save esančias kojas.
-Labas! Ir tu čia gyveni? - paklausė manęs žmogus.
-Markai? - nustebau.
-Sveika, Betty. Šitas kvartalas nėra vienas iš pigiausių, tikriausiai turi turtingus tėvus, - nusijuokė jis.
-Ne, turtingą vaik~, - sugriebiau save vidury sakinio.
-Tu turi vaikiną? Vau, pasisekė jam turėt tokią gražią merginą. O beje, koks jo vardas? - paklausė Markas.
-Benas, - sumelavau.
-Kur jūs gyvenat? - dar kartą manęs paklausė.
-Name, šitoj gatvėj. Atsiprašau, bet turiu eit. Šiandien anksti paskaitos. Susimatysim universitete, iki! - pasakiau ir pradėjau eit į visai kitą pusę, nei prie namų.
Apsukau kelias gatves ir grįžau namo. Hmm, aš čia visą vasarą, kodėl niekada čia jo nemačiau? Gal dėl to, kad jo nepažinojau.

*po paskaitų*

Grįžau namo ir išsiviriau arbatos. Vaikinai turėtų tuoj grįžt.
-Tannie, kaip tavęs pasiilgau! - atbėgo Yoongi į kambarį ir pradėjo glostyt Yeontan.
-Ir aš tavęs, Min Yoongi, - atsisukau į jį.
-O, Betty, nuo kada tu čia? - apsimetė kvailu.
-Eik pasidaryt arbatos, - pasakiau ir atsisėdau ant sofos.
-Labas, - atėjo Hobi ir švelniai pabučiavo lūpas.
-BETTY, IŠSIPLAUK LĖKŠTES NUO PUSRYČIŲ! - sušaukė Jin.
-Kodėl tu toks nervuotas šitom dienom? JIN, NAMJOON, AŠ BŪSIU TETA?! - suvaidinau nustebusią.
-Jei per 10 sekundžių tavo subinės nebus prie kriauklės, pamatysi, iš naujo tave pagimdysiu, - pagrasino Seokjin.
-Nu gerai, gerai, - nuleidus galvą nuėjau prie kriauklės.
-Beje, mes šiandien naktį išvažiuojam, grįšim tik poryt, pabūsi viena? - paklausė Hoseok.
-Pabūsiu, nesijaudinkit, - pasakiau.
-Sargai saugo kiemą niekas lengvai neįsmuks. Nepamiršk pasirūpint Tannie ir savim, - tarė Namjoon.
-Gerai, gerai, nebijokit, - dar kartą pasakiau.
-Tai dėl tavęs mes nebijom, mes Yeontan rūpinamės, - rimtu veidu pasakė Yoongi.
-Tavęs labiausiai pasiilgsiu, - atsakiau jam.
-Neįdomu, einu miegot, - tarė ir atsistojo.
-Šūdžius! - sušukau.
-Ir aš tave myliu, mažvaike! - atsiliepė atgal Yoongi.
Myliu jį. Kad ir koks niurzgalas ir savage jis būtų, vistiek jis mano brolis. Gražus brolis.

*rytas*

Pabudau nuo šilto prisilietimo prie mano skruosto.
-Hobi, padaryk arbatos... - pasakiau per miegus.
-Palauk, bet jo nėra... - tariau ir pramerkiau akis. Mano visas veidas buvo šlapias nuo Tannie seilių.
-Nori į lauką, ane? - gan piktu veidu paklausiau Yeontan. Jis pritardamas man pavizgino uodegytę.
-Ui tu mano kukuliuk, - paėmiau jį ir pradėjau niurkyt.
Po kelių minučių išėjom į lauką. Iki paskaitų, tiksliau iki autobuso, buvo likus 1 valanda.
-Betty! - sušuko jau pažįstamas balsas man iš nugaros.
-Sveikas, Markai! - atsakiau su šypsena.
-Šiandien ankstyva, paskaitos iš pat ryto? - paklausė manęs.
-Taip... Reik pavedžiot šunį. O kaip tau sekasi, kuriam name tu gyveni? - susidomėjau.
-Štaiii čia, - parodė pirštu į netoliese mūsų namo esantį kiek mažesnį namuką.
-Hmm, aš čia gyvenu nuo vasaros, niekada tavęs nebuvau mačius, - pasakiau.
-Na taip, vasarą daug keliavau su savo šeima. Nelabai buvau čia. O beje, gal nori kada susitikt? - paklausė.
-Šiandien man ilgai paskaitos... Rytoj tinka? Pas tave ateičiau, - pasiūliau.
-Rytoj aš išvažiuoju iš namų. Nebūsiu visą dieną... Poryt? Į kavinukę po paskaitų? - tarė.
-Nu gerai. 3 tinka? - paklausiau.
-Žinoma. 3 universiteto kavinukėj, - nusišypsojo plačia šypsena.
-Gerai, turiu eit, tuoj man prasidės paskaitos. Iki! - sušukau ir pradėjau tempt Tannie.
-Galiu tave pavešt, - pasisiūlė Markas.
-Viskas gerai, aš nuvažiuosiu. Kitą kartą, gerai? - atsakiau.
-Gerai, iki! - pasakė ir nuėjo į kitą pusę.
Na ne, su juo kol kas į vieną mašiną nesėsiu. Nepažįstu dar. O dėl namo irgi būčiau nėjus. Ir man tai pasirodė įtartina. Kai paklausiau ar galiu pas jį ateit, jis stipriai pasimetė. Na nieko, padarysiu kažkada staigmeną ir nueisiu pas jį.

*universitete*

-Šiandien noriu pašnekėti apie Korėjos abėcėlę - Hangul. Štai čia yra... - pradėjo šnekėt dėstytoja.
-Atsiprašau, gal turi tušinuką? - atsisuko į mane ir manęs paklausė graži, kaštoniniais plaukais, mergina. Prie jos plaukų labai derinosi juodi, plonu rėmėliu akiniai.
-Žinoma, prašau, - padaviau tušinuką su šypsena.
-Ačiū! Beje, aš Elizabeta. Bet gali mane vadint tiesiog Ela, - maloniai pasakė ir ištiesė ranką.
-Malonu, aš Betty, arba tiesiog Bet, - atsakiau ir paspaudžiau ranką.
Ela nusišypsojo man ir pradėjo rašytis svarbiausius dalykus nuo lentos.
Kaip supratau, ji šiek tiek moksliukė. Tad tikriausiai nebus, kaip Liza. Vis ją prisimenu. Tad dabar atsargiau renkuosi draugus.
-Ačiū už paskaitą. Susitinkam trečiadienį! - pasakė dėstytoja, kol visi išėjom iš auditorijos.
-Betty! - sušuko Ela man iš nugaros.
-Taip? - atsakiau.
-Mum šiandien pasibaigė paskaitos. Gal norėtum nueit išgert kavos? Atsiprašau, gal tau keistai skamba, nes mes pažįstamos tik 20 min., bet dar universitete nesusiradau draugės... - tarė ji.
-Žinoma, einam, - pasakiau.
Nuėjom į kavinukę ir užsisakėm šaltos kavos.
-Kaip matau, tu ne vietinė, - klausiamai pasakė Elizabeta.
-Taip, aš ne iš Korėjos. Bet tu turi Korėjietiškų šaknų, taip? - norėjau pasitikslinti.
Elos veidas šiek tiek turėjo Korėjietiškų bruožų, tačiau labiau buvo panaši į Europietę.
-Taip, mano tėtis Korėjietis, o mama Italė. Įdomus mišinys, ane? - pajuokavo ji.
-Įdomus, tačiau labai sėkmingas. Tu labai graži, - pagyriau.
-Ačiū, bet manau tu gražesnė, - pamerkė akį man Ela.
Abi nusijuokėm.
Taip pat Elizabeta man papasakojo apie savo tėvus, ir kad jie gyvena Korėjoj. Aš taip pat papasakojau savo istoriją. Taip, pasakiau, kad atsikėliau čia su vaikinu, tačiau nesakiau, kas jis.
-Vau, tavo istorija įdomi. O tą Lizą jei pamatyčiau, tai sutraiškyčiau į gabalus! - rimtai pasakė Ela ir dėjo kumščiu į stalą ir pataikė į šaukštuką, kuris visu garsumu nukrito ant žemės.
-Aš nevėkšla, - pasakė ji juokdamasi.
-Tas pats su manim, - atsakiau taip pat kvatodama.
-Tu man patinki. Iš tikro, turėjau labai panašią istoriją, tik su vaikinu. Jo vardas, kaip jis sakė, buvo Viliam, bet tikrai ne toks. Mes su juo irgi labai gerai sutarėm, tačiau buvom tik draugai. Jis man labai patiko, aš jam. Galvojau, kad mes žinom apie vienas kita visą tiesą, nieko neslėpdavom, galvojam vienas apie kitą kaip apie draugus. Tačiau ne. Vieną dieną aš įsėdau su juo į mašiną. Jis buvo prigėręs ir išsidavė, kad jis maniakas. Kad jis melavo, kas jis yra. Bandė mane išprievartaut, bet mane išgelbėjo pro šoną važiavusi mašina... - susigraudino ji. Paėmiau jos ranką.
-Jeigu tik turėčiau jo nuotrauką, tau parodyčiau, nes nenoriu, kad tau kažkas nutiktų... - pasakė ir apsiverkė. Aš nuėjau ir apsikabinau ją.
-Viskas bus gerai, nepergyvenk. Aš su tavim, - tariau ir susigraudinau.
-Atleisk, žinau, kad tu labai gera mergina, bet negaliu dar tavęs vadint drauge. Po jo aš bijau pasitikėt žmonėmis. Atsiprašau.. - pasakė man.
-Viskas gerai. Man yra lygiai tas pats. Bet žinok, manim tikrai gali pasitikėt. Aš su tavim...

*****

Na štai, Betty jau susirado du draugus. Bet ar viskas bus gerai?
P. S. - jau sugalvojau, kaip šita istorija tęsis, ir kaip ji baigsis. Laukia daug dramų ir netikėtumų, bei pykčių. Laukit kitos dalies.
As always, luv u all 💜🌍