❝ Kas jeigu jis tave palietų, o tu nieko nejaustum ❞ - nežinomas
---
Sėdėdama pamokose, Raudona kaip visada žvelgė tik į sąsiuvinį ir žemę. Ji niekada nekeldavo galvos. „Tu neverta nieko" - tėvo žodžiai jos galvoje skambėdavo nuolatos. Bet ji žinojo, kad jis visada sako tiesą. Nes tiesa skaudina, o jai - skaudėjo.
- Ei! Raude!- per pertrauką mergina eidama išgirdo Lono balsą. Šis vaikinas nekentė Raudonos. Tai kartojo visiems žmonėms. Bet ji nesuprato dėl ko jis jos taip nekentė. Niekada jo neužgauliojo, nekalbėjo su juo nei karto, niekada net nebuvo į jį pažvelgusi kitu žvilgsniu.- Ateik čia, Raude!
Bet ji neėjo pas jį. Net neketino klausytis. Taip - galbūt merginą pasivys ir suspardys, galbūt suplėšys drabužius, paskutinius kuriuos turi ant kūno, bet ji niekada nedarys to ką jie liepia.
Raudona pasileido bėgti. Žinojo, kad reikia grįžti namo. Kitos išeities nebus. Jie vejasi ją. O mergina nubėgti neuždusdama gali tik iki namų. Tai nebuvo pirmas kartas kai ją vejasi mokinių gauja.
Kartais jai norėjosi verkti. Nežinia dėl ko ir kodėl, bet norėjosi. Troško žinoti kodėl gimė. Kodėl tokia padugnė kaip ji išvis gimė. Kodėl ji egzistuoja? Kodėl...
Niekas neatsakys jai į tuos klausimus. Galbūt gimė, jog patirtų skausmą, kančią, ko kiti žmonės nepatiria. Būti Jėzumi. Kentėti už kitų padarytas nuodėmes.
Raudoną parvertė. Mergina krito ant šalto asfalto. Susitrenkė ranką bei petį. Galbūt nusibrozdino. Tačiau jiems mažiausiai tai rūpėjo. Mokyklos gauja mažiausiai rūpėjo ji - kitaip jie nelystų prie jos.
- Sakiau tau,- Lono netikėtai spyrė merginai į pilvą, o ši susirietė, bet net necyptelėjo. Tai vaikiną dar labiau įsiutino.- kale, kad sustotum. Bet ne - tu kaip visada. Dabar sumokėsi.
Iš Raudonos burnos išėjo tik vienas prašymas nustoti. Bet šio niekas negirdėjo. Visi pradėjo su kojomis kuo stipriau daužyti merginą. Lyg ji nebūtų žmogus. Lyg būtų niekas.
- Traukitės!- per miglą išgirdo ji. Ausyse cypė, visą kūną raižė, bet Raudona vis dar gulėjo. Daužymai liovėsi. Ji girdėjo dar kelis šūkavimus, kurie tuojau pat liovėsi.- Raudona...
Ji jautė kažką. Prisilietimą? Negali būti. Prie jos niekas neprisiliečia. Visi nekenčia merginų kaip ji. Bet kažką jautė.
Lyg prisilietęs būtų jis.
VOUS LISEZ
Raudona
Roman pour AdolescentsRAŠOMA | ✍ ❝ Galėjau ją matyti einančia taku. Šlubuojančią, griūvančią ir pasruvusią krauju. Raudonu. Tokiu pačiu koks buvo ir jos vardas. Galėjau bėgti ir padėti jai, tačiau žinojau, kad greitai susitiksim anapus sienos. ❞ - nežinomas