Raudona

𝚅 . šnabždesys

❝ Kas jeigu jis tau šnabždėtų, o tu nieko negirdėtum ❞ - nežinomas

---

Skausmas. Besąlygiškas ir nesustojantis. Tokį Raudona juto kiekvieną kartą atsibundant iš gilaus miego. Tačiau šis kartas buvo kitoks. Mergina nejautė nieko išskyrus palengvėjimą.

Ji sukrutėjo, tačiau neatsimerkė. Pirmą kartą išsigando to, kas gali nutikti gatvėje.

- Viskas bus gerai,- sušnibždėjo gilus vyriškas balsas, po kurio sekė vėjo gūsis, užgoždamas visus kitus likusius garsus, susiliedamas su balsu, tartum šio lyg nebūtų.

Raudona visiškai sutriko. Nebežinojo ką jausti ir kaip elgtis. Tačiau sukaupusi visą jėgą, ji pasisuko į kairę pusią ir atmerkė akis. Matė tik ryškų švytėjimą kitapus lango. Susigūžusi mergina dar labiau persigando, jog nebėra mokyklos kieme.

Tačiau Raudona nieko nematė. Tas duslus, paguodžiantis ir graudų pilnas balas lyg išnyko su šaltu nakties vėju, kuris slinko iš atviro lango.

Praėjus kelios minutėms ji apsiprato su būstu, nedideliu kambarėliu, kuris merginai buvo daugiau vertas nei jos pats gyvenimas. Raudona nerado raštelio, nei svetimų daiktų. Tik vieną vienintelį raktą, kuris puikiai tiko lauko durims.

Kažkas ja pasirūpino. Iš ties. Rūpestis. Pirmą kartą patirtas jausmas širdyje uždegė liepsną, kurios nenumalšino nei karčios raudonos ašaros. Raudona jautėsi lyg sugniuždyta, tačiau kartu ir pakylėta. Nepažįstamas suteikė jei sparnus, o jis net nepasirodė.

Jis sušnabždėjo, o ji net neišgirdo.