Raudona

𝚅𝙸𝙸 . bučinys

❝ Kas jeigu jis tau pabučiuotų... ❞ — nežinomas

———

"Ar kada nors įsivaizdavai tokią tylią, ramią naktį?" - Raudona paklausė savęs, kai rytą atsibudo nuo šalto vėjo, kuris pūtė į jau apšalusias pėdas. Nors mergina buvo prie to pratusi, prie šalčio, tačiau čia ji jautėsi saugi.

Saugi - tai nebuvo Raudonos mėgstamiausias žodis ar tą kurį būtų kada nors naudojusi, tačiau ši dabar taip jautėsi. Lyg už tų medinių durų ją saugotų riteris. Galbūt tai ir suteikė vilties, jog kažkas ja rūpinasi, kažkas, galbūt tik kažkas nori jos.

"Jos" - mergina tik nusijuokė. Tos kurios niekas gyvenime nenorėjo. Lyg mergina būtų kokia nors šiukšlė, kurią geriausiu atveju kažkas paspirtų.

Raudona girdėjo apie ją sklindančias kalbas. Kaip ši suviliojo kelis mokyklos mokytojus, su jais permiegojo ir šie buvo atleisti. Nei vienam žmogus mokykloje ji nepatiko. Ne kartą ši buvo kviečiama pas direktorę aiškintis apie paskalas.

Raudona nesuprato kas jos taip nekentė. Jos gyvenimas buvo kaip iš kino juostos. Nelaimingas ir vargingas. Graudus bei skausmingas. Bet dabar ji pasijuto kaip tikroje pasakoje. Pelenė - štai kaip ši jautėsi.

Bet Raudona net neįsivaizdavo kokia pabaiga jos laukia. Tačiau ji net nenorėjo žinoti. Kaip ir kiekvieną dieną džiaugėsi šia akimirka, kurią bet kurią sekundę galėjo sugriauti tamsi audra.

Užsimerkusi mergina giliai atsiduso. Norėjo verkti iš laimės, džiaugsmo, liūdesio ir ramybės. Visi jausmai sukilo, kad ši tegalėjo galvoti apie tą žmogų, kuris jai padėjo. Raudona jautė, kad tai vyras. Arba vaikinas. Lyg iš sapno girdėjo jo žodžius, jautė prisilietimą - lyg būtų prisilietusi plunksna.

Galvodama apie tai ši vėl užsnūdo to net nepajausdama. Jautėsi šilta ir saugi. Kaip namie...

- Red... - iš tamsos išlindo jis. Stebėjo ją tarsi vanagas, akylai bei kruopščiai. Turėjo pasirūpinti ja. Net pats nesupranto kas Raudona jam yra, tačiau skausmas ir jaudulys krūtinėje įsakinėjo merginą saugoti ir globoti. Lyg mažą vaiką. Tačiau turėdamas omeny ne vaikiškus kėtinimus.

Galėjo ją išnaudoti: prašyti pinigų už visą jo sugaištą laiką, lengvai parduoti ir niekas net nepasigestų jos.

- Tu niekam nerūpi...- pašnibždėjo vaikinas ir patyliomis nusijuokė. Tuomet tyliai, kaip koks peliukas prisėlino prie jos ir pabučiavo Raudonos kaktą. Šiltas, nudeginantis prisilietimas jį nupurtė ir privertė susijaudinti.

"Dar niekada gyvenime taip nesijaučiau" - pagalvojo jis. Prie šalto kambario šis jau buvo pripratęs, tačiau pamatęs, jog Raudona susigūžia, nusprendė uždaryti langą. Tuomet iš palto kišenės išsitraukė suglamžytą lapuką ir vos rašantį tušinuką.

- ...išskyrus mane,- užbaigė mintį ir greitu mostu parašęs pora žodžių padėjo baltą popieriuką ant palangės.

O Raudona taip ir nepajautė to bučinio.