Kokosų drožlės

4

Ryte atsibundu nuo merginų juoko ir krizenimų, klykauja kaip beprotės. Suurzgiu ir nusisuku į kitą šoną.

- Glorija! Kelkis, gi į mankštą paveluosi, - su pagalve man uždauže Tiffany.
- Gi galvos sutrenkimą gausiu, debile, -  prunkštelėju.
- Bent viena iš mano svajonių tada išsipildytų!
Ir abi pradedame juoktis, ji įšoka į mano lovą ir mane apkabina.

•••
Mankšta ėjo lėtai, o rytas toks šlapus ir šaltas.
Žvalgiausi savo rudaakio, nes nuo vakar vakaro jo nemačiau ir manau, Tiffany tai pastebėjo.
- Jie niekada neina į mankštas, neisivaizduoju kaip jie jas sugeba praleisti nepastebėti, - darydama pritupimus šypteli draugė.
- Gal dingstam iš čia?

Priėjom prie jų namelio ir pabeldėm į duris, bet niekas nedarė. Keistai susižvalgėme, bet gal bijo vadovų, o gal miega? Išgirstame balsus, lyg jie būtų ne 5 o kokie 9.

Tiffany nelaukia ir prabyla.
- Čia mes, atidarykit gi, - susivokdama, kad jos vaikinas atpažins jos basą.

Bet visi nutyla. Mano kūnu nuteka šaltas kraujas, nieko nesuprasdama, tiesiog stoviu, laukdama Tiffany reakcijos.  Tiffany puola prie lango, tikėdamasi, kad vaikinai jos neišgirdo.

Aš darau tą patį. Bet neryškios užuolaidos vistiek drugdo pamatyti pilną vaizdą. Žvalgausi keletą sekundžių, kol mano širdis keliom sekundėm nesustoja. Ten Neitenas su kažkokia mergina, juokiasi ir vienas kitą bučiuoja.

Aš apsiverkiu ir bėgu ten, kur mane mano mažos smegenis veda.

•••
Atsiguliu savo lovoje  ir valausi ašaras, aš su juo buvau tiek mažai, bet jis leido man pasijausti mylimai, reikalingai. Ant kiek turi būti žlugęs iš vidaus, kad taip žaistum su žmogaus jausmais?

Grįžta Tiffany. Įpuolusi ji, apsikabina mane ir padeda mano galvą jai ant peties. Aš pradedu kūkčioti, niekada nesu jautusis tokia silpna ir pažeista.
- O ar Kevinas buvo? Ar matei jį?, - prabyla brunetė.
Nesusivokdama iš pykčio ką darau, palinkčiojau galvą.
- Bet, bet.., - jos veidu rieda ašaros.

•••
Po kelių valandų verkšlenimo, reikėjo išeiti pavalgyti pietų.
- Jeigu juos pamatysi, tu jų "nematai" ir daugiau visa šią stovyklą nebepamatysi, - man, graudžiu balsu, murmėjo Tiffany.

Aš neatsakiau nieko, tiesiog ėjau link valgyklos, mano galvoje buvo betvarkė, bandžiau dėlioti mintis, įvykius, bet man niekas nesigavo..

Staiga užuodžiau Neiteną, jis man buvo perdaug pažįstamu kvapu.
Bandžiau nepakeldama akių greitai prasmukti pro jų kompaniją ir atsisėsti į savo vietą prie stalo.

Ėjau greitai ir nepastėbimai, bandžiau neatkreipti į save demėsio, kol staiga užkliuvau už kažkokio vaikino ir jaučiau kaip krentu prieš visus stovyklos vaikus.. O ypač kritau prieš jį..