Run Or Fight/H.S (sustabdyta)

8

Sedėjau ant suoliuko ir tiesiog stebėjau tą grupelę. Vis dar negaliu patikėt, kad Sofi.. Neatpažįstu jos.

-Taigi jūs su Sofija pažįstamos?-Vaikino balsas pertraukė mano mintis. Pažvelgiau į Haroldą ir linktelėjau.-Štai drabužiai, eik persirenk su merginom į rūbinę ir tuoj važiuosim.-Sumurmejo ir nuėjo link vaikinų. Pažvelgiau į maišelį su rūbais ir nusekiau paskui Sofi ir kitas dvi merginas. Nuėjau kiek galima atokiau, nusiemiau maikę ir pažvelgiau į veidrodį. Mėlynės ir keli randai dengė mano pilvą ir šonus. Atsidusau ir iš maišelio išsitraukiau mėlyną palaidinę, bei plėšytus, šviesius džinsus. Apsirengus dar kartą pažvelgiau į save vaidrodyje. Džinsai, buvo laisvi, kas man patiko, tačiau palaidinė ant manęs atrodė kaip maišas.

-Eliza, eime.-Išgirdau Sofi balsą. Nieko neatsakius tiesiog praėjau pro ją ir nužingsniavau iki Haroldo mašinos. Priekyje jau sėdėjo baltų plaukų savininkė. Atsidėjau į galą ir prisisegiau.

-Taigi kuo tu vardu?-Staiga prakalbo blondinė. Nenorėjau su nieko bendrauti, todėl tiesiog atsisukau į langą ir nieko neatsakiau.-Nagi, nebūk tokia nemandagi,-Sumurmėjo. Toliau tylėjau. Norėjau kuo greičiau užsidaryti savo kambaryje, tačiau dabar tikriausiai važiuosim kažkur pavalgyt. Haroldas įlipo į mašiną ir nusišypsojęs tai merginai užvedė automobilį. Važiavome neilgai, tačiau dėl pastovaus tos merginos tauškėjimo tai atrodė kaip amžinybė. Sustojome prie nedidelės užkandinės ir visi nukeliavome į vidų.

Visą laiką sėdėjau tyliai, net neliesdama maisto. Tiesiog stebėjau visus, o ypač Sofi, kuri nekreipė dėmesio į mane. Tyliai atsidusau.

Niekada nepritapsiu čia..

Mintis prabėgo.

-Kodėl nevalgai?-Prabilo Haroldas.
Pažvelgiau į jį ir silpnai šyptelėjau.

-Aš nealkana.-Manęs net nepaklausė ar aš noriu valgyt, ar ko noresiu. Man tiesiog atnešė maistą ir viskas. Jis nieko neatsakė, tik nusisuko į Sofi, kuri stebėjo mane tuo keistu žvilgsniu.

-Aš tavęs net nepastebėjau.-Sumurmėjo Sofi. Dabar jau visi buvo atsisukę į mane.-Kaip tavo tėvai laikos?-Šyptelėjo. Jinai puikiai žinojo apie mano tėvus... Kokio velnio ji to klausia?

-Nežinau.-Suurzgiau. Dar bent vienas žodis ir aš išeisiu iš čia.

-Įdomu už kiek jie tave pardavė.. Juk dabar tavo tėvo draugai nebetures pramogos.-Nusijuokė. Išplėtusi akis stebėjau ją ir bandžiau suvirškinti jos žodžius. Jaučiau ašaras graužiančias akis. Atsistojau ir tiesiog išbėgau iš užkandinės. Bėgau gatve ir verkiau.

Tai mano geriausia draugė, kodėl ji taip elgiasi? Gal ji ir pradingo, bet... Aš tikejausi tik paaiškinimo, o ne įžeidinėjimų.

Sustojau prie suoliuko ir sukniubusi ant jo kūkčiojau. Prisiminimai pralėkė pro akis. Mėlynės, mano ašaros ir tėvo pašaipus žvilgsnis. Sofi apkabinimai ir verkimai kartu su manim.. Turėjau ją vienintele visame pasaulyje.. O gal ir net jos neturėjau?

Didelės rankos apsivijo mano liemenį. Ašarų pilnomis akimis pažvelgiau į garbanių ir išsilaisvinau iš jo gniaužtų. Atsistojau ir nusivalius ašaras atstačiau ryžtingą veidą. Aš neverksiu, aš stipri.

-Noriu grįžti į savo kambarį.-Sumurmėjau. Balsas virpėjo, jaučiau artėjančią raudą, tačiau aš neleisiu tam išsiveržti.

-Elizabeth..-Pratarė mano vardą.
Susiraukiau ir pavarčiau akis.

-Nekenčiu šito vardo.-Suurzgiau.
-Tiesiog parvežk mane, aš nepritampu prie tavo draugų. Iš vis nesuprantu, kam aš tau? Kam tau nelaimelė mergina?-Sumurmėjau. Vaikinas atsiduso ir nieko neatsakęs nuėjo link mašinos, o aš iš paskos.

-Pamatysi kai tau sukaks aštuoniolika.-Tik tiek te pasakęs pradėjo važiuoti. Atrėmiau galvą į langą ir užsimerkiau.

*-Kodėl jūs manęs nemylit?-Surėkiau su ašarom akyse. Tėvas įpykęs pažvelgė į mane su diržu rankose.

-Nes nesi verta to. Esi klaida, turėtum būt dėkinga, maža išpaikele, kad iš vis esi gyva!-Sušuko. Mama pasitraukė ir pažiūrėjo į mane užjaučiančiu žvilgsniu.

-Man tik vienuolika, ką aš jums blogo padariau?-Verkiau. Nesupratau, ką raiškia jo žodžiai, bet man taip skaudėjo.

-Kokią gi aš verksnę išauginau. Tu tiksi tik vienam dalykui, bent jau kažkokia nauda bus iš tavęs.-Tuo metu pratrūko ir mama.

-Nedrįsk to padaryti, ji vis tiek yra tavo dukra!-Suriko.*

Tai buvo paskutinis kartas kai mama mane užstojo. Po to karto nemačiau jos kelias dienas, o kai pagaliau pamačiau.. Net nenoriu to prisiminti.

Pažadėjau sau neverkti. Būti stipriai, bet niekad beveik neįšėjo.

***

Sėdėjau savo kambaryje stebėdama sieną.

-Aš išversiu. Ištversiu. Vieną dieną aš pabėgsiu nuo visko.-Sušnabždėjau sau.-Nebeliks jokių prisiminimų.-Atsiguliau į lovą ir užsimerkiau, buvo jau tamsu, todėl tikriausiai geriausia būtų eit miegot.