Galvos skausmas //

2. Vienatvė

Vaikinas prabusdavo kiekvieną rytą prieš žadintuvą ir žvelgdamas į telefoną laukdavo, kol nuskambės žadintuvas, pranešantis, jog jau laikas keltis. Pakilęs iš lovos jis netvarkingai pasiklodavo lovą ir palindęs po dušu pasidarydavo puodelį kavos. Tada, jis atsisėsdavo prie vienišo virtuvinio stalo ir įdėmiai žvelgdavo pro langą. Kartais tai būdavo lietus, o kartais ir saule, o rečiau ir žmonės. Vis dėlto, vaikinas gyveno gan apleistame rajone, kur niekas nenorėjo vaikščioti dienos metu. Jis pats to niekada nedarytų, jei ne jo pajamos. Jos buvo mažos, o jam reikėjo išgyventi. Tad, jis turėjo nuomotis mažą butelį, miesto pakraštyje, kuriame naktimis nuolat skambėdavo sirenos.

Iki jo darbo vietos jam nuvykti užtrūkdavo apie penkiasdešimt minučių. Taupydamas pinigus jis nuolat eidavo, išskyrus tas dienas, kai lydavo lietus. Vaikinas negalėjo pakęsti lietingų dienų, nes jo bute tokiomis dienomis reikdavo statyti keletą kibirų, nes lubos tam tikrose vietose buvo nepatvarios ir praleisdavo vandenį.

Pirmą kartą, po lietaus jis kreipėsi į buto šeimininką, bet šis jam pareiškė, jei jau jis nori susitvarkyti lubas – tegul tai daro iš savo pinigų, o to jis sau negalėjo leisti, tad vietoj to jis nusipirko keletą kibirų iš parduotuvės, kuri buvo prie jo namų. Nors ir kibirai buvo pigūs, ir atrodė nepatvarūs jau šešeris metus jam puikiai tarnavo lietingomis dienomis.

Ir kaip tyčia, šiandien – lietinga diena. Tad, palikęs savo kavą ant stalelio iš vonios išsitraukė kibirus ir juos sustatė į jų vietas, kurias per šešeris metus tamsiaplaukis jau žinojo mintinai. Tai atrodė jam gan ironiška, bet prie to jis buvo įpratęs. Tad, sustatęs kibirus vaikinas nuėjęs į kambarį apsirengė savo mėgstamus rūbus – juodus džinsus ir juodą megztinį su anglišku, jau beveik nusitrynusiu užrašu, kuris kažkada jam atrodė „kietas".

Apsirengęs ir apžvelgęs butą, jis vėl įsitaisė prie kavos puodelio žvelgdamas pro langą. Kadangi kava jau buvo atšalusi vaikinas greitai ją baigė ir nusukęs nuo lango pažvelgė į telefono ekraną, tikrindamas orą. Orų programėlė rašė, kad oras yra pakankamai šiltas ir pranešė, jog lietus turėtų greitai nustoti lyti. Dažniausiai, vaikinas nepasitikėdavo orų programėle, bet šiandien jis surizikavo, kadangi norėjo sutaupyti keletą centų, kurie bet kam atrodytų beverčiai, bet jam - jie buvo svarbūs. Ir jis kartais dėl tokio taupymo, jis pažvelgdavo į save iš šalies ir nusijuokdavo, prieš šešeris metus tie keli centai jam atrodytų beverčiai ir jis tik nusijuoktų iš tokio žmogaus, kuris taip stropiai taupytų.

Bet dabar buvo viskas kitaip ir jis stengėsi nebesukioti į praeitį. Dabar jis – dvidešimt keturių metų vaikinas, kuris dirba sandėlyje, pagalbiniu darbuotoju ir stengiasi išlaikyti savo įbrolį, kuris mokosi universitete.

Gyliai įkvėpęs vaikinas užsidėjo juodą kepurę ir ant pečių užsimetė kurpinę. Išėjęs iš buto

užrakino duris ir žvelgdamas į lietų atsiduso. Ant kepurės užsidėjęs megztinio gobtuvą nėrė į lietų.

Šiandien sandėlyje buvo drėgna dėl nesibaigiančio lietaus, kuris pagal orų prognozes turėjo baigtis prieš keletą valandų. Taip pat buvo ir šalta, šaltis skverbėsi per pakankamai ploną vaikino rūbų medžiagą ir jį stingdė, nes šiandien neįprastai buvo daug išvežimų, tad jis su savo kolega turėjo nešti dėžes, paletes į vis naujai atvažiuojančių vilkikų priekabas, kurios buvo lauke. Vienintelis geras dalykas buvo, kad buvo pastogė ir jiems neteko šlapti. Vis dėlto, vaikinas mažiausiai norėjo susirgti, kadangi susirgęs turės būti namuose ir praras dalį algos, kuri jam labai svarbi.

- Žinai,- baigus krauti vilkiką prabilo vaikino kolega – virš penkiasdešimties metų, žemo ūgio kinas, kuris buvo labiau sulysęs nei bet kuris vaikinui žinomas žmogus,- niekada tavęs nepaklausdavau, nes, maniau, kad tavo darbas laikinas, bet kodėl tu dar čia? Esi jaunas, tavo galimybės didelės, turėtum mokytis ir siekti karjeros galimybių.

- Man gerai ir čia, pone,- plačiai nusišypsodamas pasakė vaikinas ir pasitaisė šalmą, kurį dėvėjo. Neskubėdamas, kad kinas spėtų su juo jis patraukė į trečią aukštą, kur buvo valgykla.

Kinas daugiau nebekalbino vaikino. Abu vyrai pasišildė savo maistą ir prisėdę prie stalo tylomis valgė. Tada, dar likus laiko vaikinas išsiplovė savo plastmasinį indą, kuriame prieš tai buvo jo pietūs, ir nusinešė indelį į savo spintelę, kuri buvo rūbinėje. Patikrinęs laikrodį, jis iš spintelės išsitraukė cigaretę ir žiebtuvėlį. Įsikandęs cigaretę nuėjo į rūkymo zoną, užsidegė cigaretę ir prisėdęs ant suolelio žvelgė į nesibaigiantį lietų. Lietus jį slėgė, jis norėjo greičiau grįžti į namus ir užsidaryti vienatvėje.

Jį slėgė dabartinis jo gyvenimas, toks gyvenimas jį jau slėgė pastaruosius šešeris metus. Vaikinas norėjo grįžti atgal į tą laiką, kai jis buvo aštuoniolikos ir viską pakeisti. Jis norėjo šį kartą nepakenkti draugams, šį kartą jis būtų apkabinęs juos ir nepaleidęs, neleidęs niekam jų nuskriausti.

Staiga, jam iš dantų iškrito cigaretė ir jo skruostais pradėjo riedėti ašaros. Jis nekentė savęs, jis norėjo mirti, bet mirtis jam būtų per lengva bausmė. Jis turėjo gyventi, padėti išlaikyti įbrolį ir atgailauti už savo kaltęs, kurias padarė prieš šešeris metus.

-Vaiki, pietų pertrauka baigėsi. Einam prie darbo! – įkišęs galvą į rūkymo zoną sušuko kinas ir vėl dingo.

Nieko nelaukęs vaikinas nusivalė ašaras, užminė gęstančią cigaretę ir nusekė kiną.