Rūko šnabždėjimas (✔)

18. Upė

IGLĖ

Atsirėmiau į senų rastų sieną. Krivis pasiekė savo: šitas namas buvo taip toli nuo miesto, kiek tik leido rūkas, o aš nebebuvau su savo žmonėmis, nebesėdėjau prie ugnies su Juna, nebesiklausiau Luknės čiauškėjimo ar brolio tylos. Buvau viena. Pati viena ir būsiu šitame sename name, kuriame jau seniai niekas nebegyvena, kurio sienose dyla laikas ir graužiasi kirminai. Visas jis alsavo mirtimi. Anksčiau dar niekuomet jos pėdsakai nekėlė tokio ilgesio. Maniau, buvau beišsivaduojanti iš tos klampios beviltiškumo tamsos, bet dabar... Tremtis, atskirianti nuo tų, kurie tartum vieninteliai dar tikėjo, kad aš iš tiesų nenoriu niekam pakenkti... Dabar, šitoje šiurpioje tyloje, aš tejaučiau skonį to kas dar tik laukia tuomet, kai iš tiesų liksiu viena. Vis tik iš visų jėgų, stengiausi apie tai negalvoti, kaip kad žmonės visuomet stengiasi negalvoti apie neišvengiamus dalykus: mirtį, senatvę, išsiskyrimus.

Suodis, kažkur prieblandoje karktelėjo. Išgirdusi beldimą atsistojau ir pravėriau duris. Saulės šviesa privertė prisimerkti. Jau diena? Atrodė pabudau dar auštant. Laikas čia, vienumoje, ėjo kitaip. Išvydau Juną ir Luknę. Jos abi, lyg sutartinai, nusišypsojo.

- Atėjom aplankyti, - džiugiai ištarė Luknė. Man taip pat buvo gera jas matyti.

- Kaip tau čia? – tarytum kaltai paklausė Juna.

Gūžtelėjau pečiais. Kai po pokalbio su kriviu grįžau namo, visi nutarėm, kad turbūt man laikas įvykdyti krivio ir kunigaikščio reikalavimą ir išsikelti toliau. Buvusio pilies kalvio namelis kaip tik dar stovėjo tuščias. Jis buvo jau netoli rūko, bet man juk rūkas nebaisus. Taip, nereikėjo man kviesti šešėlių. Tuo užtraukiau nepasitikėjimą ne tik sau, bet ir savo šeimai.

- Kaip pas jus? Tikiuosi žmonės patenkinti? Skiriotas džiaugiasi manęs atsikratęs?

Dabar gūžtelėjo Juna.

- Nežinau, daugiau pas jį nebuvau.

- Nesijaudink, Igle, kai viskas susitvarkys, tu grįši pas mus.

- Jei susitvarkys.

Juna susiraukė ir žvilgtelėjo į Luknę, tuo bandydama atkreipti mano dėmesį. Mergaitė krūptelėjo ir įsmeigė į mane akis. Dabar nerimavo ir ji.

- Atsiprašau. Tiesiog nėra nuotaikos. Be jūsų ilgu.

Luknė suspaudė mano delną.

- Tai mes dėl to ir atėjom. Mes einam rinkti aviečių. Einam kartu?

Žinoma, kodėl gi ne. Ką daugiau būčiau galėjusi veikti? Toliau žiūrėčiau į voratinkliais nukabinėtas lubas? Nekilo rankos net imtis tvarkyti. Šis namas nebuvo ir niekada nebus mano namai.

Mes sustojom prie upės. Juna palinko prie aviečių krūmų. Luknė ir vėl nužirgliojo į pievos vidurį sekdama šokuojančią varlę. Iš toliau jau girdėjau krioklio šniokštimas. Krioklys visai neaukštas, bet už jo srauni srovė nuteka į rūką. Eidamos tikėjomės, kad jis bus toliau, bet matyt krivis teisus ir ta rūko siena tikrai juda artyn. Būčiau norėjusi apsisukti ir grįžti, bet Juna manė, kad viskas gerai. Jei tik prižiūrėsim Luknę. Jau kelintą kartą jai buvo sakoma laikytis šalia, bet jos dėmesį vis kažkas patraukdavo.

Ant šio krūmo uogų nebebuvo ir mes patraukėme per pievą toliau. Po pušimis Juna palinko nupjauti lakišiaus stiebą. Luknė dabar įdėmiai įsižiūrėjo į gretimo medžio šakas.

– Labas, – ištarė.

Pakėliau galvą. Medyje tupėjo varna. Lyg išgąsdinta mūsų žvilgsnių ji išskleidė sparnus ir pakilo, bet nenuskrido tolyn, o nusileido visai šalia ant žemės. Dar akimirka, ir priešais, vietoje varnos, jau stovėjo Kora.