Rūko šnabždėjimas (✔)

26. Sudegti

IGLĖ

Sėdėdama ant upelio kranto stebėjau toliau tarp medžių plytintį rūką. Jis vėl ėmė pamažu artintis. Čia, rodos, jis vis dar buvo ten pat kur ir vakar, bet kitur... Kasdien, kas vakarą bent po truputėlį, bent po mažo vaiko žingsnelį jis slinko artyn, supo mus iš visų pusių, smaugė tarsi kilpa besiveržianti aplink kaklą. Žmonės kraustėsi iš gyvenvietės pakraščių link vidurio, pas draugus, pas giminaičius. Kad ir į lauką. Vien tam, kad būtų kuo toliau nuo rūko. Bet ir buvimas toli ne visad apsaugojo. Ir šiandien toje nuodingoje migloje jau pražuvo vienas vyras. Tąsyk rūkas, lyg vėl užsiauginęs ilgą ranką, jį sučiupo. Krivis liudininkams buvo liepęs daugiau niekam to nepasakoti ir negąsdinti, bet visi ir taip jau buvo per daug išgąsdinti. Bent su magylomis viskas baigėsi stebėtinai gerai – Junos vaistai suveikė ir iš visų susirgusiųjų mirė tik trys. Tarp jų ir Vytrūno žmona. Žinojau, kad tai aš kalta. Jei vaistus jai būtų atnešę kas kitas... Papurčiau galvą stengdamasi apie tai negalvoti.

Dabar arčiausiai baltos miglos sienos gyvenau tik aš. Nebėgau nuo jos, nenorėjau dar labiau erzinti žmonių savo buvimu šalia. Rūkas manęs ir nelietė, o jei ir būtų lietęs... Kartais vis dar atrodydavo, kad tai nebūtų taip jau blogai. Jie galėtų apsieiti ir be manęs. Nebent iš tiesų kažkodėl būtent manęs reikia, kad kažkaip atšauktumėm rūką. To, tuo pačiu ir tikėjausi, ir bijojau. Norėjosi būti naudingai, nors nedrįsau sau pripažinti, bet vis tik norėjosi kad jie ir vėl laikytų mane savo išgelbėtoja. Tačiau... Tačiau jei rūkas dėl manęs tai galbūt aš tik savo žmonių prakeikimas.

Turbūt dėl to Veliona, mirusiųjų dvasios, pats Patulas rūke, manęs nebūtų labiau išgąsdinę negu Dairis. Dairis reikštų, kad aš kalta, kad jei ne mano neapgalvotas kerštas jam, viso šito būtų galėję nebūti. Pečiai sudrebėjo ir nusipurčiau vydama tas mintis šalin. Ne, teisūs turi būti krivis ir Kora sakantys, kad tai – Patulo darbas; teisi, norėjau tikėti, ir beprotė Eivytė, sakanti kad Dairio nebus bent jau dar šešerius metus.

Šešėlis uždengė saulę. Pakėliau galvą. Skirtingų spalvų akys žvelgė į mane, o kakta buvo susiraukusi.

– Igle, – su priekaištu ištarė Luknė.

– Kas?

– Tu nekreipi į mane dėmesio. Aš tave šaukiau.

Iš ties? Tikrai trumpam buvau paleidusi ją iš akių. Neturėjau būti tokia neapdairi šalia rūko. Apskritai, turėjau liepti jai apsisukti ir grįžti namo iš karto kai pamačiau čia atėjusią, tačiau dabar net ir jos nuolatinio čiauškėjimo buvau pasiilgusi.

– Atsiprašau. Kas nutiko?

– Upelyje yra molio, bet jis po akmeniu.

– M–hm.

– Gal gali padėti akmenį pakelti?

– Tau reikia molio?

– Tai aišku.

Atsidusau supratusi, kad kitaip nebus. Atsistojau ir paskui ją įžengiau į vandenį. Šalta srovė sugėlė kojas. Kol dar bandžiau priprasti, Luknė, jau visai nesisaugodama nesušlapti drabužių, žengė link kito upelio kranto ir sukišo rankas vandenin. Truktelėjusi akmenį ant dugno atsitiesė.

– Matai, man neišeina.

Priėjau prie jos ir pasiraitojau rankoves. Jau norėjau įmerkti rankas į šaltą vandenį, kai mano žvilgsnis stabtelėjo ant raištelio ant dešinio riešo. Net dabar, kai tarsi tiek laiko sugebėjau apie jį negalvoti, skaudžiai sudūrė. Paskutiniai Barto užrašyti žodžiai. Prie akmens, po mano kojomis, vanduo buvo drumzlinas nuo mūsų žingsnių.

– Palauk, – pasakiau Luknei ir grįžusi prie kranto, nusirišau raištelį ir atsargiai padėjau ant sausų samanų. Apsidairiau. Čia tebebuvom vienos, rūke taip pat neišvydau nieko. Aš juk greit. Grįžau prie Luknės. Ji stovėjo ir tyliai laukė. Dabar jau į šaltą drumzliną vandenį sukišau rankas iki alkūnių. Suėmusi už akmens kraštų truktelėjau ir patraukiau jį tolyn. Nebuvo taip ir sunku.