Rūko šnabždėjimas (✔)

24. Vaistai

IGLĖ

Stovėdamos apytamsėje priemenėje, už iš žabų supintos sienelės nuo vėjo laukėme krivio. Medžių viršūnėse jau suposi raustantis saulės ratas. Dienos garsai rimo, pamažu artėjo vakaras, ir šioje švento miško tyloje su gęstančia dienos šviesa ėmė tirpti ir nerimas.

Tada dieną, kai suvokiau, kokias dvasias pamačiau įžengiančias iš rūko, išsigandau turbūt ne mažiau negu tuomet, kai pirmą kartą pamačiau šešėlius. Tik šį kartą ne dėl savęs. Magylos skriejo su vėju kaip liesi jaunų merginų siluetai, apdengti juodomis skraistėmis. Jų daug, ir visos – gyvenvietės link. Nebegalvojau apie krivio priesakus neiti į miestą, lėkiau kiek tik kojos nešė bandydama jas pralenkti, bet jos vis buvo priekyje, jų buvo vis daugiau. O juk, mano žmonės jų nė nematys! Net neturės progos gelbėtis.

Vis tik Juną pasiekiau pirma. Pilyje kažkas jas pamatė greičiau nei aš, taigi už užsivėrusių pilies vartų tikėjausi, kad ir Symantas saugus. Ir Luknė. Nes mudvi tikrai manėme, kad Luknė su juo. O kai magylos išėjo, buvome beišsikraustančios iš proto jos niekur nerasdamos. Ir kas būtų sugalvojęs ieškoti pas Korą?

Juna ir vėl atsiduso. Pažvelgiau į ją. Nepaisant nieko, ji vis dar atrodė ryžtinga ir drąsi. Pavydėjau jai to tvirtumo. Nepaisant to, kad dabar tebuvo žmogus, Juna buvo tokia pat drąsi kaip visuomet. O aš...

Išgirdau kaip ilgu namo koridoriumi mūsų link atkaukši krivio lazda. Jo žingsnių beveik niekada nesigirdėdavo, tik ta lazda. Durys prasivėrė. Laukan žengė Jogautas – kaip visad baltas kaip pelenai.

– Jos nebegrįš. Aš atlikau apeigas, vaidilutės išnešė į miesto pakraščius apsaugančius ženklus. – pasakė Junai ir atsisuko į mane. – Man sakė, kad tu nori man kai ką papasakoti.

– Taip. Dėl rūko. Aš jame mačiau dvasių.

– Jau sakei.

– Taip, bet vakar... – stabtelėjau. Jaučiausi lyg stovėčiau prieš kažką, kas turi galimybę mane nubausti, prakeikti. Ne, krivis nieko kito, tik savo žodžius, galėjo panaudoti. Tik tos rūsčios akys... - Mačiau Velioną, - galop pabaigiau.

– Velioną?

– Mirusiųjų deivę.

– Žinau, kas ji. Iš kur žinai, kad matei ją?

– Sesuo sakė.

– Sesuo? – Krivio antakiai susiraukė. – Kokia sesuo? Tavo?

– Taip. Sniegė. Ji – kaukas. Ji mano dvynė sesuo. Mirė kai dar buvo visai mažytė.

Tai krivį, rodos, nustebino. Jis kilstelėjo ranką ir, lyg bandydamas susivokti, pasikasė pakaušį.

– Sniegė sakė, – tęsiau, – kad Veliona pati nežudo žmonių, ji tik ateina pasiimti mirštančių sielų, kad jos nepasiklystų. Galbūt, tai galėjo būti perspėjimas prieš...

Nutilau. Tik dabar suvokiau, kad jei tai iš tiesų buvo perspėjimas aš turėjau kažką daryti jau vakar, galbūt buvo galima tam užkirsti kelią. Tačiau krivis papurtė galvą ir mane turbūt pirmą kartą ramino su juo vykstantis pokalbis. Jau tarytum buvau įpratusi būti kalta dėl tokių dalykų. Per dažnai tai paskutiniu metu kartojosi. Močiutė sakydavo, kad jei žmogui nuolat kartosi koks jis geras, jis toks ir taps, o aš... Aš bijojau, kad tapsiu vis kaltesnė.

– Ką tu apie tai galvoji, krivi? – paklausė Juna.

Jis piktokai sušnairavo jos pusėn ir sumurmėjo:

– Jei rūkas ims artintis, dvasių vis daugės. – Tada vėl atsisuko į mane. – Gerai, kad pasakei. Ir toliau turėsi pasakyti. Bent tokia iš tavęs nauda. Dar kas nors?