Rūko šnabždėjimas (✔)

21. Tamsoje

KORA

Troški juoduma su neryškios šviesos prošvaistėmis. Užmarštis ir blankūs prabudimai skaudant kūnui, jaučiant kaip trūksta oro. Kūnas sunkus, akmeninis. Tarsi ne mano. Karštis. Šaltis. Šiurpas. Kritimas. Skausmas. Triukšmas. Tyla. Balsai. Tik balsai, ne vaizdai. Dažniausias tas įkyrus, kaltinantis, raginantis. Kora, nepasiduok, mes arti! Mes labai arti. Susiimk ir atmerk akis. Akys? Vokai per sunkūs. Klausytis per sunku. Kvėpuoti taip sunku. Per sunku. Norisi pailsėti. Nugrimztu į tamsą.

Tada ir vėl iškylu. Lyg iš gilaus vandens. Įkvėpiu. Įkvėpiu per mažai, kad oro užtektų panirti, bet vis tiek paneriu. Per tamsą atsklinda kitas balsas. Ar aš jį pažįstu? Čia aiškiai suskamba tik ji. Klausyk, tai juk ta! Iglė. Ta, kurią tiek kartų prakeikei, ta kuri jį sunaikino, kuri verta tik keršto. O, tik pagalvok, koks saldus jis būtų! Vien dėl jo tu turi kovoti, turi atsikelti ir įvykdyti viską iki galo. Taip, kaip tarėmės. Tu dar suspėsi, Kora. Viskas gausis. Pamatysi. Tik nepasiduok.

Staiga suprantu, kad daugiau nebepamatysiu Barto. Ar tu nežinai, kad esi viskas ką turiu? Nebe. Nebe. Skauda. Tada tiršta tamsa užspaudžia, užkemša kvėpavimą. Vėl lieka tik tyla.

Ir vis tik vėl iškylu. Dar vienas balsas. Pažįstu jį be paaiškinimų. Vaidilutė. Lilūna. Balsas arti. Jaučiu kaip šaltis, karštis pamažu slopsta. Lieku plūduriuoti. Dabar netgi pajuntu. Prisilietimą. Nuo jo nešalta, nepykina. Prisimenu senolę, vaikystę, ramiu balsu sekamas pasakas prieš miegą. Vėl imu skęsti, bet priešintis nebenoriu. Tamsa dabar ima atrodyti švelni. Kora! Net nebandyk pasiduoti. Juk ne taip tarėmės. Neišduok manęs. Tu turi kovoti, Kora. Nebandyk pasiduoti, kai mes taip arti! Arti? Mes niekuomet nebuvome toliau – aš mirštu, aš nieko neturiu, kaip mes arti? Tu nemiršti. Tavo kūne dar užtektinai gyvybės. Tik tu pati jau nori viską pabaigti! Linguojama tamsos bangų, leisdama jai užpildyti kvėpavimo takus suprantu, kad ji teisi. Nebėra jėgų. Vilioja miegas, užmarštis. Aš paskęstu tirštoje tamsoje. Nieko nebegirdžiu. Tik dar pajuntu kažką daugiau nei balsą. Šiltos jos lūpos ant mano kaktos. Vėl prisimenu tolimos vaikystės vakarus ir užmiegu.