Stebėjau vaikiną, stovintį prieš mane. Nemanau, kad galiu jį vadinti vaikinu ar iš viso žmogumi. Vis dėl to Juodaplaukis sakė, jog jis demonas.
Galėjau jame matyti šypsena kuri man nepatiko.
Pripažystu jis išvaizdus, tačiau negaliu pasitikėti jo nekalta šypsena.
- Žinau, žinau. Aš tikrai išvaizdus, bet ne per daug,- sukikeno lyg perskaitydamas mano mintis. Suknistas savimyla.-Žinai, žodžiai ne tik žmones skaudina. Ir taip, mintis taip pat galiu skaityti.
- Ko tau reikia iš manęs?- kiek šiurkščiai paklausiau ignoruodama jo žodžius. Ir iš viso, kodėl su bevardžiu turėčiau švelniai kalbėti? Juk jis nepažystamasis mano namuose. Po velnių...
- Jūs mane prikėlėte ir dar klausi ko man reikia iš tavęs?- nusijuokė.
Aš visiškai pasimetusi. 'Jūs'? Ką jis turėjo omeny jūs? Kažkas dar su manimi buvo? Bet aš to nepamenu, jog kažkas būtu tą vakarą su manimi. Tikrai nebūčiau sugalvojusi tokio beprotiško dalyko viena. Nebent. Galbūt galėčiau išsiaiškinti tiesą? Dėl dievo meilės, pamiršau, kad jis gali skaityti mano mintis ir dabar man tai primins. Gali net nesistengti..
- Tu teisi. Na, ar nori sužinoti kaip galiu skaityti tavo mintis?- priėjo žingsniu arčiau manęs, o aš atsitraukiau toliau.
Iš jo lūpų nieko daugiau nenorėjau girdėti. Tiesiog noriu sužinoti ką jis čia veikia. Noriu sužinoti kaip jis tapo demonu. Noriu sužinoti kodėl jis čia. Noriu sužinoti ką turėjo omeny Liam, sakydamas jog padarė klaida mane pasirinkdamas...
Žinau, kad bevardis man nieko nesakys. Bet pabandyti verta. Tiesa?
- Tiesą pasakius ne. Tiesiog atsakyk ką čia veiki?- sukryžiavau rankas ties krūtine.
Jis nieko nesakė. Tylėjo. Tiesiog tylėjo nepratardamas nė žodžio. Galbūt demonas nenorėjo meluoti, arba nenorėjo sakyti tiesos.
- Tu dar nepasiruošusi išgirsti tiesos. Kai prikėlei mane, prikėlei ir mano brolį kuris nenusiteikes gerai. bet nebijok, aš tave apsaugosiu,- šyptelėjo.
Truputį buvau pabėgusi nuo rašymo😅
Lauksiu jūsų nuomonių ir daugiau įdėjų💝
~ Em
