Youngblood/Baigta

Klubas

Buvau dasigėręs, aplinkui trainiojosi žmonės ir jų šviežias, grynas kraujo kvapas, mane viliojo. Viena mergina paimė mane už rankos ir nusitempė aukštyn. Kai užlipome užtrenkė duris ir pervertė mane ant lovos. Tada užlipo ant viršaus ir nuimė mano maikutę. Pradėjo bučiuoti. Perverčiau ją ir bučiavau kaklą. O tada įkandau.

Nusileidau laiptais žemyn, apsitvarkęs ir apsidairiau. Kiek daug kvailų merginų šoka čia, linksminasi, bus smagu.

Parsivilkau namo. Galva plyšo, tačiau buvau toks sotus, toks pilnas, kad nugriuvau ant žolytės ir užmigau.

-Ej vaikine! Kelkis! Kelkis! A gyvas? Kelkis! - girdėjau merginos balsą. Lėtai pramerkiau akis ir pradėjau dairytis. Sustingau. Į mane žiūrėjo šviesiaplaukė mergina, neaukšta, blyškios odos, gilių, angeliškų žydrų akių. Patraukiau ją į glėbį ir ji nugriuvo ant manęs. Girdėjau, kaip plaka jos širdis. Saldus kvapas sklido nuo jos.
-Pone, gal galėtumėte mane paleisti? - paklausė ji švelniu balseliu.
-Ššš- uždengiau jos burną savo delnu ir prigludau link merginos kaklo. Pasilenkiau ir...
Negaliu. Kažkas manęs tiesiog netraukia.
-Eik! - pasakiau ir paleidęs ją atsisėdau.
-Iki-tik tepasakė ir pabėgo.
-Keista-pasitryniau smakrą ir pakilau nuo žolės. Ėjau link namų. Išspyriau duris ir dribau ant sofos. Buvau toks išsekęs, toks bejėgis, atrodo mirštu. Ir tik užsimerkiu, prieš akis stovi ji, ta pati mergina. Pakylu nuo sofos ir prienu prie lentynos. Pažvelgiu į nuotrauką, paėmęs laikau ir verkiu. Priglaudžiu prie širdies.
-Tu nė neįsivaizduoji kaip tavęs pasiilgau, tu nė neįsivaizduoji...

Atsibundu tyloje. Nežinau kur aš, aplink tamsu, girdžiu žingsnius. Pažvelgiu aukštyn, balta. Balčiau už sniegą. Ir ta tyluma, ta ramuma, mane veikia, mane ramina, šildo iš vidaus. Pakylu ant kojų, visdar laikydamas merginos nuotrauką rankoje ir prieinu prie lango. Tylus vakaras, bemurmantys medžiai, mane traukia. Išlendu pro langą, žengiu žingsnį. Einu gilyn į mišką. Aplink blyksi švieselės, mirga paslaptinga nakties mėnesiena. Pažvelgiu į dangų, jis nusėtas žvaigždžių. Žengiu kelis žingsnius į priekį ir pajaučiu po kojomis srūvantį upelį. Taip gera, taip šilta, taip ramu... Vandenukas skalauja mano kojas, nudažydamas jas tamsia spalva. Mano žvilgsnis nukrypsta į auksinių lelijų vartus. Žengiu link jų, su didele drąsa ir ryžtu, suspaudęs nuotrauką tvirčiau.
Užsimerkiu. Įkvepiu kelis kartus ir iškvėpęs, praeinu pro vartus. Viskas aplinkui pradeda suktis, kojos pakyla nuo žemės, aš lyg krentu, lyg skrendu, pats nebesuprantu. Nusileidžiu lyg ir kitur, visai nebe čia. Viskas kitaip, viskas nuostabu, neįtikėtina.
Nusipurtau ir einu keliuku, kurį pastebėjau netoliese. Girdžiu mirtiną tylą, gal kažkas mirė? Einu toliau ir sustoju. Prie šulinio stovi mergina, balta suknele ir žiūri žemyn. Tada atsisuka ir pamato mane. Visai be jausmų, stoviu ištiktas šoko. Ji tyliai prieina prie manęs, paima mane už rankos ir nusiveda link šulinio.
-Žiūrėk, žemyn. Ką matai? - paklausia manęs ir paima nuotrauką iš rankų.
-Aš, aš nematau nieko. Ten nieko nėra, tuščia. Net vanduo neteka.
-O dabar? - įmeta nuotrauką į šulinį.
-Tave, dabar matau tave... Bet ką tuom nori pasakyti?
-Baekhyun, - pasako mergina ir paima mano rankas į savo. Atsisuku į ją. - Tame šulinyje esu aš ir visada liksiu. Manęs nebėra, tiesiog nebėra, aš tavo praeitis, ne dabartis. Tu sutiksi kitą, kuri tavimi pasirūpins. Patikėk manimi...
-Bet man nereikia kitų, man reikia tik tavęs, aš myliu tave
-Visa, tik iliuzijos. Privalai mane pamiršti. Kuo greičiau tai padarysi, tuo geriau tau pačiam bus.
-ne, negaliu. Per daug stipriai tave myliu, nebepalik ir vėl manęs, prašau. Būkime kartu...
-Baekhyun, užsimerk - pasakė mergina ir aš užsimerkiau. Pajaučiau, kaip iš po kojų slysta žemė ir aš pakylu, skrendu toli, nežinia kur.
-Atsimerk

Pabundu. Esu ant grindų, sušalęs, suledėjęs. Tirtėjau nuo šalčio. Pašoku. Pradedu dairytis.
-Kur tu? Meile mano, kur tu? - aplakstau visus namus, tačiau jie tušti. Nieko aplinkui nėra, tik aš ir šis namas. Išeinu pro duris, persirengęs ir patraukiu link parko. Žiūriu, eina ta pati mergina, kurią sutikau vakar vakare. Greitai pasislepiu už medžio ir stebiu ją. Mergina nueina, atsiremia į medį ir rašo į kažkokią tais knygą.
-Ką ji rašo? - kyla man klausymas, todėl prisėlinu arčiau pažiūrėti. Atsistoju jai už nugaros ir pasilenkęs stebiu. Dailus raštas, kaip princesės, staiga ji sustoja rašiusi ir pažvelgia aukštyn. Pastebi mane ir nustebusi spokso.
-Sveikas-pasako ir toliau rašo.
-Tu man atleisk, aš nenorėjau tavęs išgąsdinti. Beje labai gražus raštas - prisėdu šalia.
-Ačiū - užsikiša plaukų sruogą už ausies. - Beje, ką čia veiki?
-Vaikštau, tu?
-Kaip matai, ieškau vietelės poilsiui.
-Tai reiškia mes panašūs - atkertu. Atimu iš jos rankų tušinuką ir į jos knygą parašau savo vardą ir nupiešiu mažą gėlytę.
-Aš jau eisiu-pasakau ir pakilęs nuo žemės nueinu. Dar kelis kartus atsisuku į merginą, ji šypsosi ir žvelgia į mano darbą. '' Miela'' pagalvoju mintyse ir toliau patraukiu keliuku namo.