Youngblood/Baigta

Aš ne ji

Taip prastovėjome ligi kol lietus baigė savo darbą ir patraukė už niūrių debesų. Buvo tyli ir rami naktis, jokių nakties garsų negirdėti, nors jų ir nereikėjo.
-Tu pas mane grįžai - tyliai ištariau, bandydamas neišgąsdinti merginos. Ji ramiai atsitraukė nuo manęs ir paėmė mano veidą į savo delnus.
-Klausyk - giliai įkvėpė ir tęsė - Aš nežinau kas tu toks ir ką tu pamatei, ir apskritai kokią tu mane pažįsti, tik pasakysiu vieną aiškų dalyką, mes niekada nebuvome susitikę, mes niekada nekalbėjome, tu manęs niekada gyvenime nematei ir mes vienas kito nepažįstame, tad nustok mane sekioti, man nereikia naujų draugų.
Ir staiga ji ištrūko iš mano glėbio, dar kartelį pažvelgus man į akis paprasčiausiai nuėjo.
Neįsivaizduoju kiek laiko turėjo praeiti, jog suprasčiau jos žodžius. Jie buvo paprasti, aiškūs, tačiau per gilūs man suvokti, ką padariau.
-Ne, tai negali būti ji. Juk žmogus nebegali gyventi iš naujo...

Nežinau kas nutiko vėliau, ėjau šaltu kelio grindiniu namo. Dangus buvo niūrus, smarkiai žaibavo, jausmas, kad demonai mane jau šaukiasi. Nuo rankų srūvo kraujas, ne mano, kažko kito...

Sustingau prie durų, liko 5 minutės iki aušros, bent jau nuojauta taip sakė, tačiau namo nenorėjau. Aš nebenorėjau nieko, tik pas ją.

Kai jau maniau, kad radau ją, vėl praradau. Tu mirei ir tada pamačiau, kaip dangus verkė, raudojo. Tu buvai, kaip miško fėja, kai pavasario gėlė, trapi, bet graži, išdidinga.

Tu atsiradai tą pavasario dieną, kai nieko neturėjau, kai man kažko reikėjo. Nuo tada buvai su manimi visada, buvai mano pusėje, niekad nepalikai, niekada blogo žodžio nesakei, kad ir kiek klaidų padariau, visada mokei įžvelgti gero.

Tu mane įkvėpei pasikeisti, tapau mielas, doras, geras, lygiai taip, kaip tu ir norėjai, tapau tavo svajonių princas. Ir man žirgo balto nereikėjo, visko ir taip pakako.

Čia, pievoje, tarp gėlių, kartą aš tau prižadėjau, jog vesiu tave, jog mes susituoksim. Nupyniau tada tau iš gėlių žiedą, mažų, bet dailų. Tau jis labai patiko, kad jį visada nešiojaisi su savimi.

Man visko užteko, buvau pats laimingiausias, tik pasirodo viskam ateina galas. Aš nežinojau, kad tu sirgai, tu to neparodei, mokėjai nuslėpti. Tu galėjai bent man pasakyti, būčiau nuvežęs pas geriausius pasaulio daktarus, bet ne, tau tai nerūpėjo. Tu visą laiką stengeisi, kad būčiau laimingas. Bet kas iš to? Ar tu ką nors gavai?

Lietus nustojo lyti, atėjo rytas, nebežaibuoja, o aš vis dar stoviu prie durų, valausi ašaras. Gal aš ir vampyras, bet jausmus turiu. Turiu viską ką galima turėti.

Ačiū tau už viską brangioji, tu visada liksi mano širdyje ir ačiū, kad paskutinį kartą parodei man teisingą kelią. Tu norėjai, kad gyvenčiau toliau, sakei, kad vesčiau kitą, susilaukčiau vaikų, pasenčiau ir ateičiau pas tave tik tada. Tu to norėjai, man to linkėjai, todėl taip ir padarysiu, mane šaukia laimė ir nauja pradžia.

Skip 20 metų.

-Soojin, ateik, tėvelis tavęs pasiilgo.
-Tėveli, o kur sesuo?
-Sesuo dirba sode, bėk pas ją.

Taip ir gyvenu toliau. Tyliai, iš lėto, pasikeliu nuo fotelio ir prieinu prie lango. Mano dukros dirba sode, prižiūri gėles.
Pajaučiau šiltą ranką ant peties, atsisuku ir apsikabinu moterį.
-Žinai, tu man taip ir niekada nepapasakojai, kodėl vienai dukrelei davei vardą Soojin.
-Soojin yra man brangiausias vardas pasaulyje, jis buvo mano fėjos, kadangi jos nebėra, mes auginame kitą fėją.
Pažvelgiau į langą
-Ji tikrai yra fėja

Istorija baigta, ačiū už visus vote, visus komentarus, atsiprašau, kad taip ilgai teko laugti, susimatysime kitose istorijose.